Mano Gargždai - Balandžio 23-ąją minimos Jurginės – lietuviška pavasario žalumos šventė

Balandžio 23-ąją minimos Jurginės – lietuviška pavasario žalumos šventė

Parašė gismeteo.lt informacija
Ketvirtadienis, 2020 balandžio 23 14:01
šrifto dydis sumažinti šrifto dydį padidinti šrifto dydį
Spausdinti
El.paštas
Būkite pirmas pakomentavęs!

Įvertinkite šį įrašą

1
2
3
4
5

(1 balsas)

Asociatyvi Pixabay nuotr.

Jurginės (Jorė, Jūrė) – tai lietuviška pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė.

Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Anot senolių, Jorė, arba Joris, – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augaliją.

Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė – tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių, globėja.

Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario žalumos šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio – gyvulių globėjo diena.

Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Buvo tikima, kad šv. Jurgis saugo vasaros raktus: jis gali atrakinti dangų, kad palytų, sužaliuotų žolė.

Taip pat šią dieną gyvuliai buvo ginami į ganyklas, o žmonės šiukštu negalėjo krutinti žemės. Buvo manoma, kad jai reikia leisti pailsėti.

Tikėta, kad šalna per Jurgines – blogas ženklas, reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas. Rasota Jurginių žolė – ankstyvas pavasaris. Teigiama, tokiu metu, bene vėliausiai, pasirodo kregždės (arba gegužės pradžioje). Jos jau yra vasaros pranašai.