Klaipėdos rajone esantys Veiviržėnai nepaliauja stebinti savo iniciatyviais žmonėmis ir nuolat gražėjančia aplinka. Mažąja Lietuvos kultūros sostine šiemet tituluotas miestelis, turintis apie 800 gyventojų, keičiasi ir džiugina ne tik vietinius, bet ir čia užsukančius. Miestelio centre jau praėjusiais metais pastatytas originalus kupolas, tačiau gražėja ir kitos erdvės. Apie tai portalui mano-gargzdai.lt sutiko papasakoti Veiviržėnų seniūnijos seniūnė Edita Sluckienė, Kultūros centro direktorė Laura Netalimova, miestelio seniūnaitis Marius Kakta bei bendruomenės pirmininkas Julius Pozingis.

Gražėjantis slėnis – bendruomenės žmonių nuopelnas

Didžiausių pokyčių pastaruoju metu sulaukia slėnis, kurį aktyvūs gyventojai nori paversti nauja erdve ne tik poilsiui, bet ir nedideliems renginiams. Bendruomenės pirmininkas J. Pozingis pasakojo, kad viskas prasidėjo 2008 metais, kai bendruomenė iš Žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų (5 tūkst. eurų) įgyvendino projektą ir įrengė laiptus į slėnį. Tačiau tai buvo tik pradžia. Dabar gyventojai džiaugiasi įrengtu apšvietimu aplink tvenkinį, pastatyta skulptūra, šalia laiptų pasodintomis levandomis. Jau vien dabar, pirmininko teigimu, bendros investicijos į erdvę, pasitelkus rėmėjus, siekia apie 20 tūkst. eurų. Žinoma, neskaičiuojant neatlygintino bendruomenės narių darbo.

Netrukus aktyvūs jos nariai, kurių šiuo metu skaičiuojamos kelios dešimtys, slėnyje ketina įrengti maudyklą. Seniūnė Edita Sluckienė pridūrė, kad seniūnija jau yra užsakiusi 10 suoliukų šiai erdvei, planuojama iki pat skulptūros atvesti elektrą, tam, kad galėtų vykti nedideli renginiai.

Seniūnijos rūpestis – užtikrinti, kad nauja erdvė būtų nušienauta, pasirūpinta šiukšlinėmis: „Puoselėti tai, ką sukūrė žmonės, bendruomenė.“

„Planų yra, idėjos gimsta ir yra realizuojamos“, – kalbėjo veiviržėniškis J. Pozingis, kurio tėčio – Vytauto Pozingio – skulptūra „Veiviržėniškis – tai tavyje“ visiškai neseniai taip pat papuošė slėnį.

Ir visa tai – be jokio finansinio prisidėjimo.

„Skulptūra – tėčio idėja, pats tyliai nusprendė, kad nori padaryti, per žiemą sukūrė. Mintis – spiralė, kuri simbolizuoja veiviržėniškio DNR kodą“, – idėją paaiškino bendruomenės pirmininkas.

Užsukantys į Veiviržėnus, negali nepastebėti išskirtinio miestelio centre stovinčio kupolo.

„Jis pernai buvo įsigytas vietoj kalėdinės eglutės ir kiekvieną šventę ar sezoną puošiamas skirtingomis spalvomis. Vasario ir kovo mėnesiais jis buvo papuoštas trispalvės spalvų vėjo malūnėliais, o dabar jis padabintas gėlėmis, rudenį vėl ieškosime, kaip jį pagražinti“, – pasakojo seniūnė E. Sluckienė, pasidžiaugusi, kad informacinį kubą kupolo centre sukūrė ir įrengė seniūnaitis M. Kakta.

Anot pašnekovų, besikeičiantis kupolas susijęs ne tik su metų laikų kaita, bet ir su mažosios kultūros sostinės renginių ciklais: „Vardan Lietuvos“, (valstybingumas), „Kol dega ugnis“ (archajinis laikotarpis), „Nuspalvinkime dabartį“ (vasaros tradicijos), „Svajokime kartu“ (ateities svajonės).

Kupolas, papuoštas gėlėmis. Bendruomenės nuotr.

Mažoji kultūros sostinė netrukus kvies į kūrybines dirbtuves

Kultūros centro direktorė L. Netalimova pasakojo, kad nors karantinas ir sukėlė nepatogumų, buvo rasta ir naujų raiškos formų: sukurti vaizdo įrašų ciklai „Aš užaugau Veiviržėnuose“ ir „Basi i Zuosi tor laika.“

Ji pasidžiaugė, kad dar iki pandemijos sėkmingai buvo įgyvendinti pirmojo ciklo „Vardan Lietuvos“ renginiai, skirti valstybės šventėms paminėti. Kitas renginių ciklas „Kol dega ugnis“, skirtas atskleisti archajišką miestelio pusę, iš gegužės mėnesio perkeltas į rugsėjo.

Tačiau dabar, anot Kultūros centro vadovės, jau grįžtama į darbus: „Intensyviai rinkomės kiekvieną pirmadienį, net kvietimų nebereikėdavo. Dabar grįžome į gyvus susitikimus. Skirstomės, planuojame, koreguojame. Įdomus jausmas, tarsi karantino nebuvo, nes darbas darbą veja, minčių – milijonas.“

Šiuo metu Veiviržėnai ruošiasi liepos 1 d. prasidėsiančioms kūrybinėms dirbtuvėms, kurių metu bus sukurtos įvairios ekspozicijos miestelyje ir slėnyje.

„Bus kuriamos durys – informaciniai stendai, jie atskleis įvairias miestelio istorines vietas. Pavyzdžiui, miestelio centre buvo Rinkos aikštė, Laisvės gatvė buvo prekybininkų gatvė, bažnyčia, buvusi pieninė“, – mintį komentavo pašnekovė.

Į šias dirbtuves bus kviečiami ne tik vietiniai menininkai, bendruomenės nariai, bet ir kviestiniai svečiai – profesionalai. Anot Kultūros centro direktorės, dirbtuvėse dalyvaus veiviržėniškiai menininkai – Valdonija Karaliūnienė, Artūras Nikitinas, Alva Giržadienė, taip pat svečiai – klaipėdietė Rima Baukaitė, Latvijos menininkė – Kristina Beltė iš Jūrmalos.

„Daugelyje veiklų visos įstaigos dalyvauja – seniūnija, mokykla, gimnazija, Amatų centras, bendruomenė. Esame branduolys, kuris didesniuose projektuose vieni iš kitų sulaukiame pagalbos“, – apie komandinį darbą kalbėjo L. Netalimova.

Belaukiantiems tradicinės miestelio šventės, mažosios kultūros sostinės organizacinė grupė, taip pat turi optimistinių žinių. Tikimasi, kad atsižvelgiant į naujausias Vyriausybės rekomendacijas, ją bus galima surengti.

„Planuose – gražėjantis slėnis ir jo kūrimas, šią erdvę taip pat planuojama parodyti kitais atspalviais, kitokiais muzikiniais žanrais, galbūt ne popkultūra, o kamerine, džiazo ar kantri. Mūsų šūkis – kultūros atspalvių kryžkelė, tai sieksime atskleisti“, – pasakojo Kultūros centro vadovė.

Veiviržėnų slėnyje apšviestas tvenkinys, įrengti laiptai. Alvydo Mockaus nuotr.

Veiviržėniškių vienybė – žmonėse

Pasiteiravus pašnekovų, kas gi daro Veiviržėnus išskirtiniais bei kas gi yra ta gyventojus vienijanti ašis, visi sutinka – žmonės.

„Žmonės čia šilti, mieli, visiškai kitokie. <...> Čia jie gimę, užaugę, o kurie sugrįžta – čia jiems viskas yra brangu, nesvarbu, kiek metų išvažiavę, visi atsimena, kaip patį geriausią laiką praleistą čia“, – įžvalgomis pasidalino E. Sluckienė, pridurdama, kad visų siekis yra, kad atvykę ar sugrįžę jaustųsi kaip namuose.

Veiviržėnų seniūnaitis Marius Kakta pastebėjo, kad dar prieš emigracijos bangą, miestelis buvo klestintis ir stiprus, tad visi vietiniai nori jį atgaivinti: „Visi daro, kas įmanoma, kad miestelis netgi būtų gražesnis ir patrauklesnis, negu buvo anksčiau, kad žmonės norėtų sugrįžti, pirkti sodybas, statytis namus ir nebūtų išnykimo.“

Bendruomenės pirmininkas J. Pozingis sako: „Esame truputį pakvaišę, labiau jaudinamės, kad miesteliui būtų geriau, negu savo kieme. Galbūt šiandien nėra idealu, bet sugebame paminti ambicijas, asmeninius reikalus vardan bendro tikslo – kad miestelis gražėtų ir būtų patrauklesnis.“

Jis taip pat pasidžiaugė, kad į Veiviržėnus grįžta vis daugiau jaunų šeimų, tačiau apgailestavo, kad nesulaukiama jokių žingsnių, kad būtų sutvarkytos apverktinos būklės miestelio gatvės.

„Jas sutvarkius būtų didelė paspirtis ir toliau tvarkytis bei gražėti“, – kalbėjo bendruomenės lyderis.

Kultūros centro direktorė L. Netalimova pridūrė, kad itin svarbu tai, kad visos organizacijos ir įstaigos mato vieną tikslą – kad Veiviržėnai atrastų iš naujo savo veidą ir kurtų naujus traukos objektus, orientuotųsi į kultūrinį turizmą. 

„Mes išskirtiniai, nes mylime, tai, ką darome, ir su meile darome visose veiklose", – apibendrino Kultūros centro vadovė.

Veiviržėnų lankytini objektai:

Alvydo Mockaus ir Bendruomenės nuotraukose - gražėjantys Veiviržėnai: