Tęsiame publikacijų ciklą apie jaunuosius Lietuvos rinktinių narius, gyvenančius Klaipėdos rajone ar iš čia kilusius.

Šį kartą kalbinome septyniolikmetę Kamilę Žiliūtę. Ji – lengvosios atletikos atstovė, septynkovininkė. Mergina užaugo Vėžaičiuose, šiuo metu mokosi Vilniuje.

– Kaip susidomėjai šiuo sportu?

– Sportuoju nuo 5,5 metų. Viskas prasidėjo nuo to, kad brolis po darželio atsivedė į treniruotę. Trenerė Birutė Ruigienė manyje įžvelgė perspektyvą ir pasiūlė toliau tobulintis. Sportą, kaip gyvenimo būdą, atrandu iš naujo kiekvieną dieną, sužinau daug naujų ir negirdėtų dalykų.

Mano sportavimo patirtis siekia daugiau nei 11 metų.

– Kuri rungtis patinka labiausiai, geriausiai sekasi?

– Žiemą – rutulio stūmimas bei šuolis į aukštį. Vasarą – ieties metimas ir 200 metrų bėgimas. Šios rungtys man patinka, nes jose sekasi.

– Kokiais pasiekimais gali pasigirti?

– Būnant Klaipėdos rajone, labiausiai džiugino laimėti Lietuvos jaunučių ir vaikų čempionatai, tarptautinės varžybos Lenkijoje ir Lietuvos rekordas kamuoliuko metime. Vilniuje – galimybė sudalyvauti pasaulio jaunių čempionate, Lietuvos čempionatai bei kitos smuklesnės pergalės. Visos pergalės yra svarbus pasiekimas, jei dėl jų tu dirbi ir įdedi dalelę savęs.

– Kokios artimiausios varžybos ar čempionatas laukia?

– Dabar intensyviai ruošiuosi artėjančiam Europos čempionatui ir atrankai į jį.

– Kas Tave skatina siekti užsibrėžtų tikslų? Ar niekada nepritrūksta motyvacijos?

– Būna, kad pritrūksta jėgų, bet žinai, jog niekas paprastai nepadaroma, reikia daug dirbti, kovoti už save ir, svarbiausia, nepasiduoti. Su šia mintimi ir einu į priekį.

– Kartais sakoma, kad profesionalūs sportininkai neturi asmeninio gyvenimo. Ar sutinki su tokiu teiginiu?

– Iš vienos pusės sutinku. Nes yra vien tik sportas, režimas, speciali mityba, poilsis numatytu laiku, gana mažai laisvo laiko. Iš kitos pusės – nėra taip blogai: pakeliauji po pasaulį, susirandi draugų, savaitgaliais yra laisvo laiko, kurį praleidi su draugais.

– Ar sportuojant tenka patirti traumų? O gal pavyksta jų išvengti?

–  Traumos – neišvengiamos. Bent jau man jų teko patirti tikrai nemažai. Buvo keletas tokių, kad daktarai buvo uždraudę sportuoti. Ir šiuo metu turiu traumą – patempti čiurnos raiščiai.

– Nesunku suderinti mokslą ir treniruotes?

– Man tai yra sunkiausias dalykas. Mokslams laiko nebelieka, nes po treniruočių norisi tik atrasti lovą ir iš jos neišlipti.

– Kaip nuo visko pailsi? Gal dar kokių pomėgių turi?

– Patinka fotografuoti ir ką nors filmuoti. Taip atgaunu jėgas, pailsiu.

– Ar turi idealą ar tiesiog mėgstamą sportininką, kuris Tau yra pavyzdys?

– Taip, tai – Austra Skujytė. Ji pasiekė labai daug, kai ja niekas netikėjo. Per varžybas dažnai su ja pakalbame, pajuokaujame. Ji – labai šiltas žmogus.

– Kokios savybės būtinos, norint būti geru lengvosios atletikos sportininku?

– Reikia turėti daug ryžto, noro ir galbūt gerų duomenų.

– Kokių tikslų ir siekių turi?

– Žinoma, kaip ir kiekvieno sportininko svajonė yra nuvažiuoti į olimpiadą, joje sudalyvauti ar net užlipti ant pakylos. Mano svajonė niekuo nesiskiria nuo kitų sportininkų.

Kamilės Žiliūtės asmeninio archyvo nuotrauka: