Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras muzikos mylėtojams pristatė dviejų kamerinių operų premjerą „Vivat Kava!“, primenančią, kad meilės intrigos ir skirtingų kartų nesutarimai nekinta šimtmečiais.

Klaipėdos Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir Palangos Kurhauze klausytojai išgirdo dvi vienaveiksmes operas – Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“ ir Giovanni Battista Pergolesi „Tarnaitė ponia“.

Į muzikinį sūkurį abiejų operų herojus įtraukė dirigentas Dmitrijus Zlotnikas ir scenos intrigų meistrė – režisierė Rūta Bunikytė. Iš komiškų situacijų bandė išsisukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Mindaugas Rojus, Rosana Štemanetian, Aurimas Raulinavičius, Tadas Jakas ir Artūras Kozlovskis.

„Kavos kantatos“ ašimi tapo kadaise moterims kenkiančiu gėrimu vadinta kava. Tėvas Šlendrianas (M. Rojus) stengėsi atkalbėti neklaužadą dukrą Lizchen (R. Štemanetian) nuo šio paleistuvingo blogio. Tačiau: „Žirnius bert geriau į sieną, nei kalbėti kiaurą dieną, kai neklauso vaikai...“

Besivaidijančią šeimą bandė sutaikyti aktorinius triukus pasitelkęs dainingasis Pasakotojas (A. Raulinavičius), visgi geriau nei tėvo moralai nenuoramą dukrą paveikė troškimas ištekėti... Ir „Kavos kantatoje“ pagaliau nuskambėjo taiką nešanti frazė: „Kam gi smerkti geriančius kavą?“

Komiškoje operoje „Tarnaitė ponia“ turtingas viengungis Ubertas (A. Kozlovskis) kentė nuo aikštingos tarnaitės Serpinos (R. Štemanetian). Supykęs Ubertas įsakė tarnui Vesponei (T. Jakui) kuo greičiau surasti jam žmoną. Tuomet tarnaitė pakeitė taktiką – iš atžagarios virto meilia bei sugebėjo pati tapti pono žmona. Tam prireikė menkos apgavystės, bet juk meilėje visos priemonės pateisinamos...

Viliojantį kavos skonį buvo galima girdėti ne tik „Kavos kantatoje“, bet ir pajusti nuosavu gomuriu. Premjeroje „Vivat kava!“ skanauta ypatingos rūšies gėrimo, kurį patiekė kavos skrudinimo namai „Musangas“.