Padėti ugdytis kūrybingai ir kritiškai mąstančiai asmenybei - vienas svarbiausių mokyklų uždavinių. Deja, humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vis dar dominuoja mechaninis, nerefleksyvus žinių įsiminimas ir atkartojimas.

„Mokyklose per mažai dėmesio skiriama jauno žmogaus kritinio mąstymo ugdymuisi. Pedagogų pagrindinis tikslas - kuo geriau paruošti mokinius brandos egzaminams, - sako Aneta Rostovskytė, Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros dėstytoja. - Pavyzdžiui, istorijos pamokose mokiniai stengiasi įsiminti kuo daugiau datų, faktų ir, nors negali patikrinti jų pagrįstumo, nesvarsto kitų galimų versijų. Tik vienos istorijos žinojimas gali tapti viena iš  įvairių konfliktų ir nesutarimų tarp valstybių priežasčių.“

Anot A. Rostovskytės, ne ką geresnė situacija ir literatūros pamokose. Jose mokiniai supažindinami su Lietuvos ir užsienio rašytojais, nurodant svarbiausius jų biografijos faktus, parašytus kūrinius ir nagrinėtas temas. Vis dėlto dažniausiai neklausiama, kokios aplinkybės lėmė vienokį ar kitokį autorių požiūrį, vertybes, pasirinktas temas ir pan. Analizuoti kūrinius tenka per daug nenutolstant nuo literatūros tyrinėtojų, kritikų įžvalgų, kurias švietimo ir mokslo, kultūros ministerijų ekspertai atrinko kaip teisingas ir pateikė mokytojams kaip orientyrus. Mokiniai turi suvokti tekstą taip, kaip jį suprato ekspertų parinkti literatūrologai, abejojama ir nepasitikima autentiškomis mokinio mintimis, individualiu požiūriu. 

„Etikos pamokose nagrinėjamos iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Daugelis joms paklūstame, kai kuriuos dalykus darome net nesuprasdami, kodėl tai darome,“ - pastebi Šiaulių universiteto dėstytoja.

A. Rostovskytės teigimu, kritinio mąstymo esmė - diskutuoti ir apsvarstyti kiekvieną tiesą, kuri yra pateikiama kaip objektyvi. Ji pastebi, kad net kai kuriuose vadovėliuose, pavyzdžiui, pilietiškumo pagrindų, autoriai nevengia atskleisti savo nuostatų, vadovaujasi stereotipais, tarkime, rašydami apie naujuosius religinius judėjimus, etnines grupes, subkultūras.

„Per menkas dėmesys kritinio mąstymo ugdymuisi gali būti ir viena priežasčių, kodėl nuo mažens plinta patyčios, nepagarba kitaip galvojantiems,“ - sako A. Rostovskytė.

Ji ragina mokytojus ir mokinius dažniau provokuoti diskusijas, išdrįsti klausti „Ar gali būti kitaip?“. Tokiu būdu kiekvienas galės rasti savitą požiūrį, kurio nederėtų „primesti“ kitiems. Arba kitaip tariant, Jūs neprivalote suprasti, perimti kitaip mąstančio žmogaus idėjų, pakanka suprasti, kad tuos pačius dalykus suvokiate skirtingai. Kritiniam mąstymui būdinga požiūrių įvairovė ir aplinkybių analizė.