Algimantei Daugėlaitei šiuo metu 21-eri. Studentė per visus savo gyvenimo metus jau tris kartus susidūrė su onkologinėmis ligomis.

Tai paskatino ją prisidėti prie onkologinių susirgimų sąmoningumo ugdymo bei stigmatizavimo mažinimo. A. Daugėlaitė prisidėjo prie kaulų čiulpų donorystės iniciatyvos, jos socialinių tinklų paskyrose randamos tik pozityvios emocijos ir istorijos be tabu.

Algimantė nesigėdija savo istorijos ir siekia įkvėpti visuomenę.

Kokia yra tavo gyvenimo istorija?

Aš esu 21-erių metų, mokausi architektūros Kardifo universitete, Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, gydausi ligoninėje ir šių metų pirmąjį pusmetį planuoju tęsti studijas nuotoliniu būdu. Laisvalaikiu tapau, domiuosi menais, interjero dizainu.

Per savo 21 gyvenimo metus su kraujo vėžiu susidūriau 3 kartus. Kai pirmą kartą susirgau Hodžkino limfoma, man buvo 16 metų. Praėjus 3 metams po šios ligos, kraujo vėžys grįžo, bet jau leukemijos forma.

Gydžiausi visą 2019-ųjų vasarą, o rudenį man buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Gydymas pavyko, po truputį galėjau grįžti į normalų gyvenimo ritmą: pradėjau dirbti, planuoti grįžimą į studijas Anglijoje. Deja, rugpjūčio mėnesį patikrinus sveikatą buvo nustatyta, kad leukemija grįžo ir nedelsiant pradėtas gydymas.

Algimante, tu prisidėjai prie iniciatyvos „20 000 per 2020“. Papasakok, kas tai per iniciatyva?

Tai projektas, kuriuo skatinama visus 18–35 metų sveikus žmones registruotis į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą ir jį padidinti iki 20 000 per 2020-uosius metus. Idėja kilo iš asmeninės patirties, kai Lietuvoje potencialus donoras nebuvo rastas ir dėl šios priežasties man buvo taikyta papildoma chemoterapija.

Suvokiau, kad Lietuvoje yra nepakankamai kalbama apie kaulų čiulpų donorystę, žmonės kartais net nežino, kad jų aukotos kamieninės ląstelės gali būti šansas išgyventi vėžiu sergantiems pacientams.

Mano donorė buvo mergina iš Portugalijos, jai būsiu dėkinga visą gyvenimą. Manau, jog iniciatyva „20 000 per 2020“ galiu savotiškai jai padėkoti ir parodyti, kad kaulų čiulpų aukojimas yra žymiai paprastesnė procedūra, nei daugelis žmonių įsivaizduoja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar ši iniciatyva šiuo metu vis dar gaji?

Šiuo metu dėl COVID-19 ši veikla yra truputį pristabdyta, o kaulų čiulpų donorų registracijos „pop-up“ (skirtingose vietose trumpam laiko tarpui atsirandanti programa) organizuoti negalima, nes Santarų klinikų nutarimu masiniai renginiai negali būti rengiami.

Nepaisant to, kraujo ligomis sergantiems pacientams gauti sveikų donorinių ląstelių yra būtina. Tad dabar jūs vis tiek galite registruotis į kaulų čiulpų donorų registrą Nacionaliniame kraujo centre. Tik prieš tai reikėtų užsiregistruoti Nacionalinio kraujo centro kontaktiniu numeriu.

Kokiais dar būdais bandai ugdyti žmonių suvokimą apie onkologines ligas ir mažini jų stigmatizavimą?

Manau, dabar aš nebijau kalbėti apie vėžį. Nesigėdiju to, kad sirgau šia liga, priimu tai kaip savo gyvenimo dalį, o mane supančius žmones stengiuosi šviesti.

Daugeliui su vėžiu nesusidūrusių žmonių tai skamba kaip nuosprendis, tačiau dabar vėžys yra dažnai pagydomas.

Tiesa, pats gydymas iš paciento reikalauja daug fizinės ir psichologinės stiprybės, bet, kai visa tai praeina, manau, svarbu yra apie tai kalbėti, nebijoti parodyti savo plikos galvos, žaizdų ar pavargusio kūno, nes visi turime suprasti, kad kartais taip gyvenime nutinka, ir niekas nežinome, ar kitą dieną nesirgsime vėžiu.

Ar manai, kad Lietuvoje apie onkologinius susirgimus kalbama pakankamai ir ar, tavo nuomone, reikia apie juos kalbėti?

Man atrodo, kad taip. Lietuvoje pakankamai atvirai ir dažnai kalbama apie onkologinius susirgimus, yra organizuojamos įvairios kraujo donorystės akcijos. Manau, pati visuomenė dar kartais nedrįsta kalbėti apie vėžį, tačiau, mano nuomone, mes neturėtume vengti kalbėti apie tai, kas vyksta aplink mus.

Kas tau labiausiai padeda sudėtingais momentais?

Tikriausiai žmonių geranoriškumas, noras padėti. Pačioje ligoninėje pamatai, kiek rūpestingų medicinos darbuotojų turime savo šalyje. Taip pat suvoki, kad žmonės, tokie kaip donorai, yra neatlygintinai pasirengę išgelbėti kitam gyvybę. Įkvepia pats gyvenimas, jo nenuspėjamumas, tai, kad kartais pasaulio suteikiami iššūkiai mus gali užauginti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ko per šiuos metus sugebėjai išmokti?

Niekada netikėjau, kad įvykiai gyvenime gali taip užauginti morališkai. Kai pradėjau lankytis pas psichologę, mes pradėjome nuosekliai analizuoti mano ligą, jausmus, kaip tai mane paveikė. Labai džiaugiuosi, jog psichologė buvo tas žmogus, kuris matė mano nuoširdų ir tikrą pasaulį, o visų svarbiausia – parodė, jog visi šitie įvykiai mane užaugino, pakeitė požiūrį į labai daug gyvenimo aspektų.

Kalbant apie pačią ligą, praeitą vasarą aš savęs nepamenu, nepamenu, ką jaučiau, ką galvojau, sakiau. Leukemijos gydymas ir transplantacija man buvo lyg vienas didelis juodas tarpsnis. Pamenu tik tai, jog mane supo labai daug žmonių, jie mane palaikė, padėjo, bet kas tuo metu buvau aš, man sunku prisiminti. Vienintelis dalykas, kurį pamenu, buvo tik tai, jog norėjau, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi, man norėjosi gyventi ir būti tokiai, kaip visi.

Šį rugpjūtį man reikėjo susitaikyti su mintimi, jog liga grįžo ir gyvenimas ne visada yra toks, kokį mes planuojame turėti. Tiesa, šį kartą ligą aš priėmiau daug ramiau. Manau, jog tam aš buvau pasiruošusi, užaugusi. Šį ligos laikotarpį man norėjosi išbūti pačiai, prisiminti skausmą, žmones aplinkui, gydymo procesą, atrasti dar daugiau stiprybės, užaugti dar labiau ir priimti ligą ne kaip kažkokią gyvenimo katastrofą – labiau kaip išbandymą, galimybę augti tiek dvasiškai, tiek fiziškai.

Kaip ir minėjau, praeitos vasaros išgyvenimų aš beveik nepamenu, kartais atrodo, jog ten buvau ne aš. Tikriausiai taip nutiko dėl didelės baimės, nežinomybės. Šį kartą aš tikiuosi pasveikti ir toliau siekti savo gyvenimo tikslų, priimdama tai, jog 3 kartus sirgau vėžiu. Suvokdama, jog gyvenime ne viską galime suplanuoti, dažnai turime gyventi ir džiaugtis šia diena. O gyvenimas jau viską yra mums suplanavęs – tereikia kantriai gyventi ir mėgautis gyvenimu. Tai išmokė savyje atrasti daugiau empatijos, leido pamatyti, kiek daug pasaulyje yra gerų žmonių, kurie neatlygintinai gelbėja vėžiu sergančius žmones.

Manau, svarbu yra apie tai kalbėti, nebijoti parodyti savo plikos galvos, žaizdų ar pavargusio kūno, nes visi turime suprasti, kad kartais taip gyvenime nutinka.

Įkvepia pats gyvenimas, jo nenuspėjamumas, tai, kad kartais pasaulio suteikiami iššūkiai, mus gali užauginti.

Vienintelis dalykas, kurį pamenu, buvo tik tai, jog norėjau, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi, man norėjosi gyventi ir būti tokiai, kaip visi.