Plastiko atliekos – vienas iš didžiausių Baltijos jūros teršalų. Plika akimi matomos šiukšlės ir nematomos mikroplastiko dalelės į Baltiją patenka upėmis, kurios suteka į jūrą iš aplinkinių valstybių. Mokslininkų teigimu, Baltijos jūra yra uždara, o aplink ją gyvena daug žmonių, kurie vartoja vis daugiau plastiko. Taigi, jūros užterštumas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų sąmoningumo ir kasdienių įpročių.

Baltijos jūros likimas – kiekvieno iš mūsų rankose

Kalbėdamas apie Baltijos jūros užterštumą Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Balčiūnas atkreipia dėmesį, kad Baltijos jūra yra uždara, o vandens atsinaujinimas, vykstantis per sąsiaurį su Šiaurės jūra, yra lėtas, todėl visa tarša, patekusi į Baltiją iš įvairių šalių, joje pasilieka.

„Reikia labai ilgo laiko, kad Baltijos jūra pati išsivalytų. Atsižvelgiant į šių dienų aplinkybes, vartojimo ir šiukšlinimo apimtis, tai atrodo beveik neįmanoma“, – nuogąstauja pašnekovas, pažymintis, kad Baltijos jūros baseinas apima beveik keturis kartus didesnę teritoriją nei pati jūra. Dėl to, visas vanduo, sutekantis į jūrą gali atnešti ir šiukšlių, iš kurių labiausiai dominuoja dirbtinės polimerinės medžiagos – plastiko gaminiai. A. Balčiūnas primena vieno tyrimo duomenis, kurie atskleidė, kad šimto metrų pakrantės atkarpoje vidutiniškai aptinkama nuo 50 iki 300 vienetų šiukšlių, kurių 70 proc. sudaro įvairūs plastiko gaminiai.

Anot mokslininko, į vandenį patekęs plastikas kelia dvejopą grėsmę jūrų gyvūnijai. Pirma, gyvūnai gali įsipainioti į plastiko šiukšles arba jas praryti ir taip susižaloti. Antra, yrantis plastikas sukelia cheminę taršą – pavojingos cheminės medžiagos gali kauptis gyvūnų organizmuose. A. Balčiūno teigimu, panašią grėsmę sukelia ir mikroplastiko dalelės. O mikroplastikas atsiranda tada, kai didesni plastiko šiukšlių fragmentai laikui bėgant tampa vis mažesni ir mažesni. Kyla pavojus, kad tokias smulkias daleles galima visai nepastebimai praryti ar įkvėpti. „Kai mikroplastikas patenka į organizmo vidų, pavyzdžiui, virškinamąjį traktą, jis pradedamas skaidyti. Šio proceso metu išsiskiria gausybė kenksmingų cheminių medžiagų“, – sako Klaipėdos universiteto mokslininkas.

Piliečių sąmoningumo svarba

Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, kol kas perdirbama vos 9 proc. viso kada nors pagaminto plastiko atliekų. Didėjant taršai iki 2050 m. pasaulio vandenynuose gali būti daugiau plastiko nei žuvų. Kasmet vandenynuose atsiduria apie 8 mln. tonų plastiko atliekų.

Vandenyje atsidūrusį plastiką veikia įvairūs veiksniai ir sąlygos, atliekos pradeda irti ir išsiskiria cheminės medžiagos, kurios buvo panaudotos plastiko gaminiams gaminti.

Mikroplastiko dalelės ir pavojingos cheminės medžiagos gali patekti ne tik į jūros gyvūnų organizmus – kartu su įkvepiamu oru, valgomu maistu ar vandeniu teršalai gali atsidurti ir žmogaus kūne. Todėl nuo piliečių sąmoningumo priklauso ne tik aplinkos švara, bet ir visuomenės sveikata.

„Visiems gyventojams prieinamas ir patogus pakuočių surinkimo tinklas yra vienas iš aplinkosaugos problemos sprendimo pavyzdžių. Be to, Lietuvoje veikianti sistema padeda surinkti ne tik plastiką, bet ir metalo bei stiklo pakuotes, kurios gamtoje irtų daugybę metų. Todėl labai svarbu, kad užstato sistema Lietuvoje pasitiki ir ją palaiko absoliuti dauguma žmonių“, – teigia USAD vadovas Gintaras Varnas. Naujausios apklausos duomenimis, net 98 proc. apklaustųjų sutinka, kad užstato sistema Lietuvoje yra reikalinga.

Moderni užstato sistema Lietuvoje skaičiuoja jau penktus metus. Skaičiai rodo, kad gyventojai į surinkimo punktus ir taromatus pristato 9 iš 10 į rinką išleistų užstatinių pakuočių. Visos surinktos pakuotės keliauja į VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) skaičiavimo centrą, o vėliau atiduodamos perdirbti.

USAD duomenimis, šių metų spalio mėnesį gyventojai perdirbti grąžino per 51,5 mln. pakuočių – beveik 6 proc. daugiau lyginant su 2019 metų spaliu.

Mokslininko A. Balčiūno teigimu, užstato sistema leidžia sumažinti riziką, jog panaudotos gėrimų pakuotės atsidurs gamtoje – pievose, miškuose ar upėse, kuriomis bus nuplukdytos iki pat Baltijos jūros.

Ekspertas pasakoja, kad paplūdimius teršiančių šiukšlių stebėjimai Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje prasidėjo 2012 metais – keleri metai iki užstato sistemos atsiradimo. „Įdiegus užstato sistemą, buvo pastebėtas aiškus plastikinių ir stiklinių butelių bei skardinių (tinkamų surinkimui) sumažėjimas pakrantėje. Galima sakyti, kad jų nebeliko. Žinoma, vis dar randama butelių kamštelių, taros, kuri nedalyvauja užstato sistemoje ar yra su nusitrynusia etikete“, – dėsto Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas.

ES skatina permainas

Kad vienintelis ilgalaikis plastiko atliekų mažinimo būdas – daugiau jų perdirbti ir pakartotinai naudoti, nuolat akcentuoja ir Europos Žaliąjį kursą palaikantys ES lyderiai.

Apskritai, plastiko taršos problemoms spręsti Europos Sąjunga skiria daug dėmesio. Dėl plastikų yra priimta Europos lygmens strategija, kuri yra žiedinės ekonomikos kūrimo dalis. Todėl visos ES mastu nuosekliai griežtinami reikalavimai, jog vis didesnė į rinką patenkančio plastiko dalis turi būti surenkama ir perdirbama. Strategijoje numatyta, kad ES rinkoje esančios plastikinės pakuotės iki 2030 m. taps perdirbamos, bus mažinamas vienkartinių plastikų naudojimas ir ribojamas tyčinis mikroplastikų naudojimas.

Taip pat ES Taryba yra priėmusi direktyvą dėl vienkartinių plastikinių gaminių poveikio aplinkai sumažinimo. Užsibrėžta iki 2026 m. smarkiai sumažinti maisto, skirto nedelsiant suvalgyti vietoje arba išsinešti, taros ir gėrimų indelių su kamšteliais ir dangteliais suvartojimą.

Galimybės saugoti Baltijos jūrą – dar neišnaudotos

Lietuva yra viena iš ES valstybių, kurios aktyviai siekia šių tikslų. Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. A. Balčiūnas įsitikinęs, kad kuo daugiau pozityvių pavyzdžių sukursime ir kuo atsakingiau vartosime, tuo daugiau bus galimybių saugoti Baltijos jūrą.

Jis akcentuoja, kad visuomenės informavimas yra viena iš geriausių priemonių siekiant pakeisti žmonių elgesį. O naujų žinių gali suteikti būtent tyrimai, susiję su plastiko tarša vandenyje, jūros dugne, pakrantėse, jūros organizmuose ir net mūsų buityje.

Balčiūnas kartu su kitais Klaipėdos universiteto mokslininkais ir tarptautiniais partneriais šiuo metu įgyvendina projektą ESMIC (Plastiko taršos vertinimas, monitoringas ir mažinimas Latvijos-Lietuvos pajūryje taikant inovatyvias priemones ir sąmoningumo kėlimą), kuriuo siekiama sukurti tvarią ir ekonomišką plastiko šiukšlių aptikimo, stebėjimo ir valdymo jūrų ir pakrančių aplinkoje sistemą. Projektas ESMIC iš dalies yra finansuojamas 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos. Mokslininkas kartoja, kad vienkartinio plastiko gaminių naudojimo mastai šiandien yra labai dideli, todėl būtina dirbti su įvairiomis šalimis tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygmeniu – šviesti visuomenę ir skatinti keisti įpročius bei ieškoti alternatyvų plastiko gaminiams.