Tikrai būtų sudėtinga atsekti žodžio žiema kilmę. Tačiau atsivertę didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ sužinosime daug apie tai, ką mūsų senoliai žiemą veikė:

Vasarą liūbu eiti an dienų, o žiemõms austi. Ligi pusės žiemõs verpdavo, o pavasarį jau ausdavo audimus. Par žiẽmą ilgi vakarai, ir verpė linus. Džiovina [linus], visa žiemà verpia. Jei nepaklosi linus, žiẽmą nebūs ko dirbti. O pasku plakti žiemõs laike su tokioms lentalėms tus linus. Kap žiemõn, tai man ir atveža darbą [siūti]. Žąsų plūksnas reikia žiẽmą plėšyt. Žiẽmą vyrai sėdės pri pančių, šniūrų vakarais. Dėl gyvulių viską reikdavo sumalt dėl žiemõs, mali ir pili aruoduos. Reikdavo malt žiẽmą – vasarą nėr laiko.

Žiemos mėnesių vardai – su savom istorijom

Žiema prasideda nuo gruodžio. Gruodis – savas ar skolintas? Dažniausiai žodis „gruodis“ žmonių yra kildinamas iš žodžio „gruodas“, tačiau, norint sužinoti pirminę žodžio reikšmę, jo kilmę, pasikliauti vien žodžių panašumu – rizikinga, reiktų remtis išvadomis mokslininkų, kurie išmano kalbos istoriją, geba įsiskverbti į tolimą praeitį, kur nesiekia jokie rašytiniai šaltiniai, jokie kiti istoriniai dokumentai.

Štai lenkų kalbininkas J. Safarewiczius (Safarevičius) šio žodžio nepriskiria prie liaudiškosios lietuviškos leksikos grupės. Jo nuomonę galima rasti Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazėje (http://etimologija.baltnexus.lt): „Sunku įsivaizduoti, kad šitie pavadinimai būtų atsiradę be lenkų kalbos įtakos: gruodis – grudzień.“ Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojos prof. G. Blažienės nuomone, derėtų pavartyti lietuvių kalbos etimologijos žodynus, kuriuose rašoma, kad žodžio „gruodis“ kilmė – iš rus. gruden (žodžio gale minkštumo ženklas) ir iš lenk. grudzień. (Ko gero, reikšmingiausi etimologijos žodynai yra vokiečių kalbininko E. Fraenkelio (Frenkelio) „Litauisches etymologisches Woerterbuch“ (2 tomai,1962, 1965), lenkų mokslininko W. Smoczynskio (Smočinskio) „Słownik etimologiczny języka litewskiego“ (2008), prof. V. Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (4 tomai, 1988–1997).

Tačiau visgi abejoti galima, ar tai skolinys, juk lietuvių ir slavų (ne tik vienų lenkų) šio mėnesio vardai nebūtinai yra paskolinti vienų kitiems (slavų lietuviams ar lietuvių slavams), jie gali būti bendros kilmės (ir fonetika dėsninga: liet. gruod- ir grud-, plg. dar kuop- ir kup-). Apie galimą baltų ir slavų šio žodžio bendrą kilmę iš bendros indoeuropietiškos šaknies užsiminė ir prof. K. Būga (Rinktiniai raštai, 1 t.), nagrinėdamas kitus galimus bendrašaknius slavų ir baltų žodžius. Taigi čia gali būti bendras paveldas, ne skolinys. Beje, jei skolinys, tai ir gruodą, per kurį važiuojant dantys barška, reikia laikyti skoliniu? Sunkoka patikėti.“ O jei atsiverstume didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, pamatytume, kiek visokių žodžių visose tarmėse su šaknimi gruod- esam prisidarę. Nebūtumėm spėję iš naujo skolinio tiek visko prikurti.

Gruodis – siekis, Kalėdų mėnuo. Gruodis yra dvyliktas metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, jį sudaro 31 diena. Lotyniškas mėnesio pavadinimas December reiškia, kad tai dešimtasis mėnuo. Sako, kad gruodis vadintas ir vilkiniu, sausiniu, tačiau tokių reikšmių ir pavyzdžių žodynai neteikia. Šis mėnuo vadintas siekiu. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ yra tokių pavyzdžių: Siẽkis sausis – Kalėdos tarpe; Pernai, siẽkio mėnesė, pakliuvo į muno rankas dainų pėdelis; Siekių sausių tarpe – Nauji metai; Laikos kriaušės nuo lapkrisčio lig pat siekio ir sausio.

Siekis – tai vardas tryliktojo mėnesio, kuris buvo pridedamas keliamaisiais metais, derinant saulės ir mėnulio ciklus. Gruodis vadintas ir sausio vardu, Kalėdų mėnesiu. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ yra toks pavyzdys: Sausis, arba Kalėdų mėnuo, tur 31 dieną.

Na, o tikrojo sausio pavadinimo kilmė lengvai numanoma – tai sausas mėnuo, kai ir tvoros braškėdavo. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ randame pavyzdį iš I. Simonaitytės raštų: Juk jau šeštą sausio diena pailgėjo visu gaidžio žingsniu... Savo ruožtu sausis vadintas dar ir vasariu arba Pusčiumi: Pusčius, arba vasaris, tur 31 dieną.

Trumpiausias metų mėnuo vasaris – lyg išdykęs vaikas, į jį rimtai nežiūrėta, nes jo elgesys padrikas, be tvarkos. Vasãris vasnoja, t. y. džiovina su vėju, kovelis dargėlis, t. y. sninga su vėju.

Gruodis yra dvyliktas metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, jį sudaro 31 diena. Sandros Vaičienės nuotr.

Kas tas Grigaliaus kalendorius?

Kad kažkada gruodžiu vadintas ir 12-as metų mėnuo, ir lapkritis, o sausiu ir pirmasis metų mėnuo, ir gruodis ir pan., paaiškinama tuo, kad XVI a. buvo reformuotas vadinamasis saulės, t. y. Julijaus, kalendorius – popiežiaus Grigaliaus XIII bule įvesta kita metų skaičiavimo sistema, vadinamasis Grigaliaus kalendorius (angl. Gregorian calendar). Julijaus metai yra 0,0078 paros ilgesni už atogrąžinius metus, dėl to pavasario lygiadienis, IV a. sutapęs su kovo 21, 16 a., atslinko į kovo 31. Buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė labai neatitikti joms priklausančių metų sezonų, pvz., Velykos nusikėlė beveik į vasarą, nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo kūdikėlio Kristaus gimtadienis ir kt., tad ir buvo atlikta kalendoriaus reforma – 1582 m. paskelbta, kad po spalio 4-osios, kuri tada buvo ketvirtadienis, seks penktadienis, bet bus jau spalio 15-oji. Pagal Grigaliaus kalendorių keliamieji metai nustatomi laikantis tokios taisyklės: metai, išskyrus šimtmečių metus, yra keliamieji, jei jie dalosi iš 4, šimtmečių metai yra keliamieji, kurie dalosi iš 400. Naujojo stiliaus kalendoriuje vienos paros paklaida susidaro tik per 3 300 metų.

Adveñtas – ne šventė, o laikotarpis

Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda bažnytinių švenčių laikas.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ adveñtas apibūdinamas kaip keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas.

Žodis adveñtas yra 2 kirčiuotės, taigi kirčiuojama taip: v. adveñtas, k. adveñto, n. adveñtui, g. adveñtą, įn. adventù, vt. adventè.

Kadangi tai ne šventės, o laikotarpio pavadinimas, žodis adveñtas rašomas mažąja raide. (Plg. kitus išskirtinės reikšmės neturinčius religinius pavadinimus: gavėnia, šabas, ramadanas; dangus, rojus, skaistykla; krikščionybė, judaizmas, budizmas, islamas ir pan.).

Adveñtas apibūdinamas kaip keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas. Redakcijos nuotr.

Kalėdos ir Kūčios – iš slavų?

Anot žymaus Lietuvos kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus, žodžiai Kalėdos, Kūčios, bažnyčia, krikštas, krikštyti, gavėnia, nedėlia (pastarasis nevartotinas) atėjo su ankstyvąja Rytų krikščionybės banga.

Į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus, ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Iš Rytų slenkanti krikščionybė Lietuvą pasiekė anksčiau negu iš Vakarų, apie XI a. Iki XV amžiaus apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų bažnyčios apeigas, tarp jų, manoma, ir Vakarų krikščionybės įvedimo Lietuvoje iniciatoriai – Jogaila su Vytautu. Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilių pėdsakų. Ji atnešė į Lietuvą seniausią bažnytinę terminiją. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, kaip Kalėdos, Velykos, Kūčios.

Žodžių Kūčios ir Kalėdos kilmės svarstymai

Žodžiui Kalėdos pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos (calendae). Šis žodis labai įsigalėjo: kalėdoti, kalėdotojas, kalėdininkas, kalėdinis, kalėdojimas, kalėdavimas ir kt. Pėdsakų paliko ir vardyne: Kalėda, Kaledinskas, Kalėdiškiai, Kalėdonys, Kalėdų upelis, Kalėdbalė.

Žodžiui Kūčios pradžią davė rytų slavų кутя (ukr. кутя, sen. rus. кутья). Šis žodis taip pat labai įsigalėjo: kūčiauti, kūčiautojas, kūčiukas. Žodžio kūčios kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu Kalėdų. Jo gimtinė – Bizantija, o ne Roma. Pasak Z. Zinkevičiaus, vakarinės krikščionybės bangos atneštas variantas kūcios.

Kūčios vartojamos dviem reikšmėmis: 1. Kalėdų išvakarių diena (rašoma iš didžiosios raidės – Kūčios); 2. Kalėdų išvakarėse valgoma vakarienė (rašoma iš mažosios raidės – kūčios) (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, http://www.lki.lt/dlkz/). Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (http://www.lkz.lt/) teikiama dar viena kūčių reikšmė –„virti nugrūsti kviečiai, valgomi Kalėdų išvakarėse su miešimu“ (miešimas – saldintas vanduo). Taigi gali būti rašoma dvejopai: Kūčių vakarienė (vakarienė tam tikra išskirtine proga) ir kūčių vakarienė (vakarienė iš tam tikrų valgių).

Senuosiuose raštuose, tarmėse galima aptikti ir tokių žodžių: Kūčės, Kūčia, pvz.: Kas per Kū̃čią gauna mušti, tą visus metus muša; Kūčiõj kaip darosi, tai bus taip visą metą.

Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad kūčià – samdiniui, baigusiam tarnauti, duodamas priedas maisto produktais, paviržis.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ paaiškinta, kad Kalėdos – Kristaus gimimo šventė (gruodžio 25 d.), tačiau didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (kuriame galima rasti retesnių žodžių, jų reikšmių – iš senų raštų, tarmių, nebevartojamų istorizmų, užmirštų, tačiau labai gražių ir įdomių) žodžių kalėdà (ir kalėdas) reikšmės yra tokios: Kalėdų dovana; samdiniui, atitarnavusiam metus (ppr. po Kalėdų) ir vykstančiam namo, duodama dovana (duonos kepalas, mėsos gabalas ir kt.), paviržis; išmalda (ubagas kalėdoja, t. y. renka kalėdàs: duoną, valgius); kunigui ir bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė (Jūs, gaspadoriai ir gaspadinės, duokit kalėdas iš paskutinės).

Kai kas pyksta, kad be reikalo peršama kūčių paplotėlį vadinti nauju žodžiu kalėdaitis vietoj paplitusios plotkelės ar plotkos, tačiau iš tikro kalėdaitis nėra naujas žodis, o žodyne dar randamas ir kitas jo variantas – kalėdatis.

Žodžio Kalėdos reikšmės ištakas Antanas Smetona sieja su žodžio kalendorius semantika. Kaip? Paklausykite pokalbio: https://www.youtube.com/watch?v=pRwzNAVNJKM.

Esama svarstymų, kad žodį Kūčia galima kildinti iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis kūtė kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) kote ar kotte – pašiūrė, tvartas.

Pasižvalgius po žodynus, galima atrasti įdomių žodžių reikšmių, pvz., pakalėdóti reiškia ne tik Kalėdų dovanas rinkti, paelgetauti, parankioti aukų (Nežinia, kam atėjo į galvą skatiko pakalėdoti grabui), bet ir kažką pamesti, praganyti, pvz.: Nėrinį pakalėdojau.

Žodžio Kalėdos reikšmės ištakas Antanas Smetona sieja su žodžio kalendorius semantika. Sandros Vaičienės nuotr.

Kūčios Mažojoje Lietuvoje

„Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ rašoma, kad Kūčios, kaip Kalėdų išvakarių ritualinė vakarienė, minėta lietuviškoje Wolfenbüttelio postilėje (1573) su kuciamis, Kristijono Gotlybo Milkaus (1800) kucos, koczia, Frydricho Kuršaičio (1883) kucos; Mažojoje Lietuvoje dar žinotos kočės, kuočios. Šie pavadinimai kilę iš viduržiemio ritualinės vakarienės patiekalo kukkia (graikų kalboje – pupos) pavadinimo, atitinka latvių kuokes, kuočas, kūkes.

Kūčios siejamos su senoviniu vėlių vaišinimu (joms paliekami iškilmingos vakarienės likučiai) arba su kitų metų vaisingumo apeigomis. Kūčių seną kilmę liudija daugelis ikikrikščioniškųjų elementų, integruotų į Kristaus gimimo šventės minėjimą. Kūčių vakarienei visa šeima renkasi prie šventinio stalo, užtekėjus vakarinei žvaigždei (katalikai tą dieną laikosi griežto pasninko). Mažosios Lietuvos lietuvininkai (daugiausia evangelikai liuteronai) pasninko nepripažino. Buvo paprotys Kūčių dieną valgyti sausus virtus žirnius. Fr. Kuršaičio teigimu (1883): „Kūcos – su pagonišku papročiu susijusi Kalėdų išvakarių vakarienė iš virtų žirnių, užpiltų vandeniu su medumi“. Jurgio Banaičio iš Paskalvių kaimo motina prisimena, jog Kūčių vakarienei virdavo „ypatišką valgį“: rainus žirnius su mėsos padažu. Visą virtą valgį reikėjo būtinai suvalgyti (rykai turėjo likti tušti), liekanas išbarstydavo sakydami: Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu. Ant stalo po balta linine staltiese pataršydavo ilgų ir trumpų smilgų. Po vakarienės ištraukę po smilgą, žiūrėdavo, kokią gyvenimo trukmę likimas lemia. Wolfenbütelio postilėje minėtas būrimas su kuciamis, žirniais ir kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno.

Dar XX a. pradžioje žirnius, sumaišytus su kviečiais, barstydavo tvartuose, kad galvijai būtų sveiki, gerai augtų. Kūlio šiaudais, per kuriuos nukošdavo vakarienei žirnius, šeimininkas aprišdavo sode vaismedžius, kad duotų gerą derlių, kad raganos neapraganautų. Ypač daug Kūčių būrimų sieta su merginų noru sužinoti ateitį. Atsinešusios trobon gaidį, paberdavo asloje po saujelę grūdų ir žiūrėdavo, prie kurios krūvelės gaidys pirmiausia ateis lesti, toji mergina tikėjosi kitais metais ištekėti. Išėjusios laukan ir apglėbusios tvoros žiogrius, skaičiuodavo – pora ar ne. Klausėsi, iš kurios pusės šunys sulos, iš ten tikėjosi atvažiuosiant piršlių. Vėlesniais amžiais Kūčių dieną puošdavo eglutę, kabindavo obuolių, namuose virtų saldainių, užžiebdavo žvakučių. Vakare per kaimą eidavo persirengęs Kalėdų Senelis, klausinėdavo Katekizmo tiesų, vaikams duodavo riešutų, obuolių, saldainių. Šeimininkai Senelį pavaišindavo vynu. Svarbi buvo ir Kūčių naktis; merginos spėliojo ateitį iš sapnų, tikėdamosi susapnuoti: kas supins išleistas kasas, kas perves per „tiltelį“ – po lova pasidėdavo geldelę su vandeniu ir pertiesdavo balanėle ar šiaudu. Žmonės Kūčių dieną spėjo ateinančių metų orus. Jei per Kūčias snigo, tikėtasi gero derliaus.

Keletas kalbos patarimų

Įsidėmėtina, kad prie šventės pavadinimo Kalėdos santrumpa šv. rašoma mažąja raide, nes šv. čia neįeina į šventės pavadinimą ir netgi iš viso gali būti nerašoma.

Sveikindami per didžiąsias šventes geriau vartokime kilmininką, o ne prielinksnio su konstrukciją: Sveiki sulaukę šventų Velykų! arba Linkiu tyro džiaugsmo Kalėdų šventėse! ir taip toliau.

Nusakant sveikinimo priežastį, dingstį, pabrėžiant, kuria proga sveikinama, prielinksnio su konstrukcijos toleruojamos, tačiau jos nėra visai savos. Tokios konstrukcijos vertinamos kaip šalutinis normos variantas, kiti raiškos būdai – kaip pagrindinis.

Parengė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistė (kalbos tvarkytoja) Daiva Beliokaitė

Remtasi leidiniu „Kalbos patarimai“, Kn. 2: „Sintaksė“ (Vilnius, 2003), el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ (lki.lt/dlkz/), „Lietuvių kalbos žodynu“ (lkz.lt), V. Straižio „Astronomijos enciklopediniu žodynu“ (Vilnius, 2002), „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (mle.lt), VLKK konsultacijų banku (vlkk.lt/), Terminų banku (http://terminai.vlkk.lt), Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės tekstais