Aktyvi, smalsi, veikli, empatiška, mėgstanti mokytis – tokia yra straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ herojė, Gargždų atviro jaunimo centro (GAJC) laikinoji vadovė Deimantė Venckutė (24), sutikusi naujienų portalo mano-gargzdai.lt skaitytojams papasakoti apie savo karjeros kelią bei su jaunimu pasidalinti patarimais, kaip rasti savąjį.
Gimnazija ruošė gyvenimui
Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie mokyklą, Deimantė sako, kad „Vaivorykštės“ gimnazija jai davė daug – ne tik ugdė, bet ruošė ir gyvenimui: „Iš lietuvių kalbos mokytojos Daivos Toliušienės sulaukiau emocinio palaikymo, kuomet šeimoje buvo asmeninių, su sveikata susijusių problemų, o socialinė pedagogė, psichologė palaikydavo idėjas, pamokydavo, patardavo – tai buvo susiję ne su mokslais, o su asmenybės tobulėjimu. Tos įgytos žinios dabar labai padeda darbe.“
Pašnekovė atviravo, kad mokslai sekėsi gerai, labiausiai patiko humanitariniai dalykai – istorija, lietuvių, anglų kalbos, o mokytojams nuoširdžiai rūpėjo, kad ugdytiniai ne tik atsiskaitytų, bet ir išmoktų.
„Istorijos mokytoja Vidutė Petrauskienė buvo griežta, visi jos kiek prisibijojome. Pedagogė buvo nubrėžusi aiškias taisykles – negali vėluoti, visada turi atsiskaityti laiku, privalai dėvėti švarką ir panašiai. Tada kiek pykdavome, o kai dabar prisimenu, nekyla nei vienos neigiamos emocijos, nes tai mus išmokė punktualumo, tvarkos, atsakingumo – to, kas svarbu gyvenime, – prisiminimu dalinosi pokalbininkė. – Kai esi moksleivis, į viską kiek kitaip žiūri – galvoji, ko čia iš manęs nori, kodėl reikalauja, tik vėliau įvertini ir supranti. Studijuodama pastebėjau, kad iš gimnazijos atsinešiau labai didelį žinių bagažą, buvo lengviau mokytis. Nors matematikos mokykloje nemėgau, įgytos žinios pravertė tiek studijuojant, tiek dabar naudingos darbe.“
Gimnazijoje Deimantė ne tik mokėsi, bet ir savanoriavo – su bendraminčiais įkūrė iniciatyvinę grupę „Savanoriai savo noru“, vykdžiusią socialines iniciatyvas: vesdavo klasės valandėles, rinkdavo paramą – senelių, gyvūnų globos namams ir pan. Paskatinta išbandė save ir žurnalistikos srityje – rengė straipsnius naujienų portalui „Mano Gargždai“. Laisvu laiku lankydavosi tuomet įsikūrusioje jaunimo erdvėje, dalyvavo „Apskritojo stalo“, „Eurodesk“ veiklose.
D. Venckutė. Asmeninio archyvo nuotr.
Studijų metu pasinėrė į darbus
Baigusi gimnaziją Deimantė pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.
„Savanoriaudama turėjau progą išbandyti save žurnalistikoje. Patiko, bet neįsivaizdavau savęs to darant visą gyvenimą. Kadangi dalyvaudama „Apskritojo stalo“ veikloje turėjau galimybę prisiliesti prie renginių planavimo, visada patiko kultūra, dabar, kai pagalvoju, pasirinkti tokias studijas buvo visai lengvas sprendimas – jaučiausi stipri šioje srityje, turėjau viešojo kalbėjimo įgūdžių, nebuvo jokios scenos baimės“, – teigė pokalbininkė.
Studijuoti, pasak pašnekovės, nebuvo sunku, nes įvairiose veiklose, kuriose dalyvauta, įgyta nemažai pasirinktoje srityje reikalingų žinių: „Pavyzdžiui, mokėmės, kaip rašyti projektus, o aš jau buvau ne vieną rengusi, tad atsiskaityti buvo nesudėtinga.“
Studijų metu Deimantė atliko praktiką jaunimo centre, tai paskatino kiek pakeisti veiklos sritį – iš kultūros į socialinės pedagogikos, psichologinę.
„Studijuodama dirbau daug su renginiais ir jaučiausi nuo jų pavargusi, norėjosi kažko daugiau – reikėjo augti, tobulėti, todėl pasirinkau papildomus socialinio pedagoginio darbo kursus, o praktikos metu įgijau daug naudingų žinių ir gavau pasiūlymą dirbti projekto „Atrask save“ koordinatore. Prisimenu, kad neturėjau daug vilčių gauti šį darbą, nes buvau dar tik studentė, o konkurentai – rimti: socialiniai darbuotojai, magistro išsilavinimą turintys asmenys. Bet išrinko mane – puse etato dirbau koordinatore“, – sėkmės istorija pasidalino pašnekovė, pridūrusi, kad gautas darbas atvėrė akis, jog nauja pasirinkta sritis ir yra būtent ta, kurioje būti norisi.
Dirbti teko su niekur nedirbančiais, nesimokančiais ir Užimtumo tarnyboje neregistruotais jaunuoliais. Tai pasak, Deimantės, buvo gan komplikuota užduotis, nes pastaruosius reikėdavo rasti pačiai: „Teko komunikuoti su bendruomenių atstovais, socialiniais darbuotojais, kolegės iš Klaipėdos patarė mąstyti plačiau, tai važinėjau su 10–11 val. kursuojančiais autobusais – buvo aišku, kad jei dirbi ar mokaisi, tokiu laiku nesivažinėsi. Buvo nelengva, bet dirbti pavyko, o įpusėjus projektui Klaipėdos rajone pradėjo vystytis mobilus darbas su jaunimu, tai ėmiausi ir jo. Iš pradžių buvo keista – kaip čia imsi ir atvažiuosi į kaimišką vietovę, niekas tavęs ten juk nepažįsta, bet šis darbas su jaunimu labai patiko, jį vykdau 2 metus.“
Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Asmeninio archyvo nuotr.
Darbe – jokios rutinos
Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Mergina juokauja, kad jos Naujųjų metų pažadas – pradėti skaičiuoti darbe praleidžiamas valandas.
Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams – pasivaikščiojimams gamtoje, piešimui, vizažo užsiėmimams. Be meninių veiklų teigia mėgstanti ir automobilių sportą.
Nors pradėjus vadovauti įstaigai lengva nebuvo, pašnekovė sako labai mėgstanti savo darbą – dvi skirtingos sritys yra puiki terpė mokytis ir išmokti, taip pat nėra jokios rutinos, o ir centro veiklų spektras – platus, todėl atsiranda daug galimybių.
„Pradžia buvo kiek sudėtinga, bet susitvarkėme. Atrodė, kad perimti vadovavimą bus didesnis iššūkis, nei buvo iš tiesų. Svarsčiau, kaip čia bus su kolektyvu – esame artimi, kaip antra šeima, o vadovas tarsi turėtų būti labiau atsitraukęs, kontroliuoti, bet šie metai parodė, kad sugebame patys save pakankamai kontroliuoti, man nereikia trenkti kumščiu į stalą, – šypsosi pašnekovė. – Dirbame kaip komanda ir stengiamės neskirstyti rolių – kiekvienas turi vienodą teisę į žodį, gali reikšti savo nuomonę. Turime daug susirinkimų – aptariame darbus, susidėliojame užduotis. Jeigu pradžioje viskas buvo gan baisu, dabar viskas jau ramiau, viskas stojo į savo vėžes.“
Pokalbininkė sako, kad kelias, atvedęs ją ten, kur yra dabar, prasidėjo dar mokykloje – savanoriaujant, nebijant rinktis naujos srities ir siekiant daugiau nei vien ugdymasis: „Kai dabar žvelgiu atgal – visa mano sėkmės istorija susidėliojo žengiant mažais žingsneliais. Man 24 metai, o jau metus vadovauju biudžetinei įstaigai. Aišku, nebuvo gyvenime viskas lengva – reikėjo išmokti ir su savimi dirbti: nepasiduoti, užsispirti, pripažinti savo klaidas ir labai daug mokytis, padėti kitiems.“
Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams. Asmeninio archyvo nuotr.
Veiklos – pagal jaunimo poreikius
Gargždų atviras jaunimo centras – įstaiga, vykdanti nemažai įvairių veiklų: dirbama ir su nacionaliniais bei tarptautiniais projektais, tarptautine savanoryste, organizuojami renginiai, žinoma, neapsieinama ir be administracinio darbo.
Paklausta, kokie centro vykdomi projektai jai atrodo svarbiausi, vadovė šypsodamasi sako, kad visi, tačiau išskiria tarptautinius, nes jie kuria pridėtinę vertę Klaipėdos rajonui, konferenciją „Jauno žmogaus pasaulis“, skirtą gerinti emocinę jaunuolių būseną, vykdomus psichologinius mokymus.
„Šiuo metu turime metams atvykusius tris savanorius iš Serbijos, Vokietijos ir Albanijos. 2 iš jų savanoriauja mūsų centre, su jaunimu bendrauja kol kas nuotoliniu būdu, o viena savanorė dirba Visuomenės sveikatos biure. Mūsų jaunimas taip pat turi galimybę išvykti, kad ir trumpesniam laikotarpiui – 1–3 mėn., bet kol kas niekas nepasiryžo, laukiame, kas išdrįs būti pirmas ir atvers kelią kitiems. Pavasarį vykdysime projektą, kurio metu jaunuoliai vyks savaitei į Laplandiją mokytis apie aktyvų laisvalaikį. Visi mūsų teikiami projektai yra su tikslu – atliepti jaunuolių poreikius“, – pasakojo pašnekovė.
Deimantė atvirauja, kad jaunimui neužtenka pasakoti apie patyčias, toleranciją ir panašiai – labai svarbu padėti suprasti emocijas, iš kur ir kodėl jos kyla. Centras padeda jaunuoliams gerinti ir socialinius įgūdžius, suteikia galimybę dalyvauti stovyklose, paskaitose, į kurias kviečiami įvairūs lektoriai.
„Dalyvaujame ir įvairiuose nacionaliniuose projektuose kaip globojanti įstaiga – jaunuoliai ateina pas mus su idėja, mes padedame parengti paraišką ir jie tada įgyvendina, ką sugalvoję. Taip Gargžduose buvo surengti kino filmai po atviru dangumi. Biudžetas nebūna didelis, bet įgyjama naudingos patirties. Šiais metais turėsime apie 5 idėjas, matyt per karantiną gimė – visi nori veikti, – šypsosi pašnekovė. – Mes visada bandome ką nors duoti Gargždams, rajonui, bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis. Neveiktume, jei neatsirastų aktyvių žmonių – visada esame atviri bendradarbiavimui, noriai padedame įgyvendinti veiklas.“
GAJC komanda. Asmeninio archyvo nuotr.
Klaipėdos rajono jaunimas – intelektualus
Paklausta, kaip apibūdintų Klaipėdos rajono jaunimą, Deimantė neslepia, kad labai juo džiaugiasi ir prisimena posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo – ugdymui įtaką daro ne tik šeima, bet ir bendruomenė.
„Man labai liūdna, kai kas nors sako, kad mūsų jaunimas neaktyvus ir prastas. Turėjome pavyzdį – Jaunimo vasaros estradoje vis buvo kažkas sulaužoma, pavagiama, kai pasidalinome šia informacija socialiniuose tinkluose, komentatoriai rašė, kad „koks tas jaunimas, viską drasko, laužo“ ir panašiai, bet mes turime kameras ir peržiūrėję įrašus matėme, kad visai ten ne jaunimas darė tą žalą. Stengiamės neskleisti negatyvo, nereplikuoti, bet matome, kad jaunimas viešose erdvėse būna labiau pilietiškas nei kai kurie suaugusieji“, – prisiminė GAJC vadovė.
Pasak jos, jaunimas gali atrodyti neaktyvus, nes jie užaugę labai sąmoningi, turi didelį emocinį intelektą: „Jie viena koja augę virtualioje erdvėje, bet tai nėra blogai, nes jie – labai intelektualūs, turi savo nuomonę, kritinį mąstymą. Neaktyvūs jie gali būti, kai neįžvelgia kokybės ar nemato prasmės. Į mūsų veiklas per metus įsitraukia apie 3 tūkst. jaunuolių. Tad jei galvojame, kad jaunimas neaktyvus, reikia pasižiūrėti, ką jiems siūlome. Jiems nepasakysi, kad ateik, pasėdėk, jiems reikia įžvelgti prasmę, matyti, kad gali įnešti savo indėlį, kažką pakeisti.“
Pašnekovė pamini, kad norint suprasti jaunimo poelgius, pirmiausia reikia įsigilinti į priežastis – jei padaromas nusižengimas ar nusikaltimas, norint padėti svarbu suprasti aplinkybes.
„Kartais tai būna ta realybė, kurioje jaunas žmogus gyvena – jei kasdien aplinkoje girdi keiksmažodžius, tai atrodo normalu, – sako pašnekovė ir priduria, kad nereikėtų klaidą padariusio jaunuolio „nurašyti“. – Jie taip pat turi labai gražių idėjų, tik reikia mokėti juos išklausyti. Pavyzdžiui, mes atvirame jaunimo centre niekada nemoralizuojame, o stengiamės parodyti visus įmanomus kelius, kad jaunuoliai galėtų pasirinkti sau tinkamą. Pokytis įvyksta ne tada, kai liepiama, o kai žmogus pats supranta, kad kažką negerai padarė.“
„Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi“, – sako Deimantė. Asmeninio archyvo nuotr.
Savanorystė – kaip darbo patirtis
Pasiteiravus, ką patartų savo kelio ieškančiam jaunimui, pašnekovė sako, kad svarbu neskandinti savęs dvejonėse – geriau bandyti ir daryti, savanoriauti.
„Aš ilgą laiką galvojau, kad būsiu žurnalistė, todėl savanoriavau „Mano Gargžduose“. Man patiko, bet supratau, kad tai ne ta sritis, kurioje norėtųsi būti visą gyvenimą. Tai siūlau ir kitiems bandyti – užeiti į dominančią įstaigą ir prašyti galimybės savanoriauti – ne tik įgysi patirties, bet suprasi, ar tau tinka, ar ne. Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi. Nebijokite lipti iš komforto zonos, nes tas metas, kai mokaisi ir studijuoji yra būtent tas, kai gali atrasti save. Kuo daugiau išbandysite, tuo lengviau bus apsispręsti, kur stoti ir ko siekti“, – nebijoti bandyti skatino pokalbininkė.
Deimantė į GAJC ateinančius jaunuolius informuoja, kad savanorystė naudinga ne tik norint įgyti įgūdžių vienoje ar kitoje srityje, bet gali būti užskaitoma ir kaip darbo patirtis.
„Matome socialiniuose tinkluose darbo pasiūlymus ir kartais piktinamės – kokia nesąmonė, kaip galima turėti darbo patirties, jei tik dabar baigiau mokslus. Tai noriu informuoti, kad savanorystė, vykdoma su sutartimi ir gali būti ta patirtis, kurios darbdaviai reikalauja, – teigia GAJC darbuotoja. – Savanoriaujant gali klysti, nesuprasti, klausti, o ir atsakomybės yra žymiai mažiau nei jau oficialiai dirbant.“
Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.
