Ne vienam kyla klausimas, kodėl paskutiniam žiemos mėnesiui suteiktas vasarą primenantis pavadinimas? Pasak L. Klimkos, kaimo žmonės jau seniai buvo pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, lygiai taip, kaip ir vasarą. Štai todėl mėnuo ir vadinamas vasariu. Vėjas, pučiantis iš pietų, taip pat vadintas vasariu. Tačiau vėjas, nors ir pučiantis iš pietryčių, žiemą šiluma dar nedžiugina, aštriai skrodžia, dažnai dar ir sniegą drėbdamas į akis, net ašarą išspausdamas, todėl sakydavo: „vasaris – ašaris“. Dar vadindavo pusčiumi, pūsliu.

Vasario mėnuo kitoks nei kiti – trumpesnis, todėl kalendoriuose skirtingais laikais vartoti ir kitokie pavadinimai: pusinis, pridėtinis, nes pridedama 29 d. diena, mažasis ragutis, ragutis.

Žemdirbiai šį mėnesį vadindavę veršiniu, nes karvės veršelius vesdavusios, o žvejai – ešeriniu, nes ešeriai gerai kibdavę. Dar vadintas zuikiakoju, barsukiniu.

Lotyniškas mėnesio pavadinimas Februarius kildinamas iš romėnų apvalymo dievo Februso vardo, o apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną romėnai   vadino Februa, lotyniškai „februo, -are“ reiškia „valyti“.

Vasarį – paskutinė žiemos (išvarymo) šventė

Nors apie Užgavėnes buvo sakoma ir „Slogos – ne liga, Užgavėnės – ne šventė“, tačiau persirengėlių margumynu, žiemos išvarymo šėlsmu ir sočių blynų gausa Užgavėnės iš tiesų kelia ūpą ir šventiškai praskaidrina kasdienybę prieš netrukus užklupsiančius pavasario darbus. O šiemet Užgavėnės netikėtai sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo švente – Vasario 16-ąja. Ar šios šventės dera? Kodėl gi ne?

Užgavėnės visada būna paskutinį antradienį prieš gavėnią. Jų papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Net ankstyviausios Užgavėnės jau laikytos pavasario pradžia. Tai ‒ žiemos virsmo į pavasarį šventė, žiemos palydos ir pavasario žadinimas. Sakoma, kad įvedus kilnojamą pasninko laikotarpį, ‒ o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną, ‒ sutrūkinėjo į dalis visa eilė švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais senovės švenčių poliais: su naujųjų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo lygiadienio data. Senasis šios šventės pavadinimas turėjęs būti Gavėnia (priešdėlis „už“ atsirado po suskaldymo).

Pasninko įvedimas senųjų Gavėnios švenčių prasmės nepakeitė, nes kaime pavasarinis maisto trūkumas nulemtas pačios gamtos. Girių gyventojams ir žemdirbiams Gavėnia buvo atgajos, gaivos, gimimo šventė. Per Gavėnią švenčiamas augalijos sugrįžimas į Gajos pasaulį, o žmogus metafiziškai išgyvena įvykius, susijusius su jo perėjimu iš dvasinės egzistencijos į žemiškąją būtį. Šį slėpiningą virsmo pergyvenimą reikia suprasti ne kaip tiesioginį gimties virsmo įveikimą, bet kaip tolesnį dalyvavimą ir rūpinimąsi vestuvių virsme pradėta gyvybe, įvedant ją į erdvės ir laiko pasaulį. Iš čia ‒ daugybė Užgavėnių papročių, susijusių su jaunavedžiais, su kaukais (negimusio ar nekrikštyto kūdikio vėlė) po kaukėmis, su bergždininkėmis (netekėjusiomis), su žadinimu (laistymasis vandeniu, supimasis, važinėjimai ir išvirtimai, juokinimas). Senasis naujos gyvybės atsiradimo, gimimo įvaizdis ‒ kiaušiniai (margučiai) tapo ir Velykų šventės simboliais.

Kaip laikotarpio (ne šventės) pavadinimas (septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų) gavėnia rašomas mažąja raide.

Taigi, kaip bebūtų, ‒ vasarį pelnytai išvarome žiemą, nors būna, kad jos nei varyti nereikia, o kartais reikia gerokai pasistengti. Užgavėnės nėra bažnytinė šventė, tačiau buvo manoma, kad tą dieną tam tikrų darbų reikia vengti, ir priešingai, tam tikrus darbus dirbti. Sakydavo: Ùžgavėnių dieną reikia sūpynę pasieti. Par visą žiemą verpė i verpė, lig Ùžgavėnių, nu Ùžgavėnių jau austi. Tam tikros tradicijos, susijusios su Užgavėnių laiku: Jau priš Ùžgavėnes i pradės važinėties ūkininkai piemenų. Nuo Kalėdų iki Ùžgavėnių buvo mėsėdas – piršlių laikas.

Užgavėnės labiausiai žinomos persirengėlių tradicijomis: Barzdas užsidirba, votagus ilgus pasidirbs ir eis žydais par Ùžgavėnes. Ùžgavėnių žydai liuob važiuos, turėjai duoti išgerti anims. Na, tai kai jau kokia gera gaspadinė pamylėjo i alaus davė. Ùžgavėnių Kotryną veš, parėdys tokią bobą, įduos spragilą ir an tokio rato suks aną. Apsirengia visokiais kokiais prastais drabužiais, ateina, sako – Užgavėnių Kotrė. Per Užgavėnes vaikščiodavo lašininis, silkinis ir kilbasnykas. Kitą rytą po Ùžgavėnių liuob sakys: – A girdėjot, koki šią naktį buvo vaina: kanapinskis su lašinskiu mušos – kanapinskis nugalėjo.

Spėjimai, burtai, susiję su Užgavėnėmis: Važiuodavo per Ùžgavėnes, ka linai augtų gerai. Per Ùžgavėnes seniau vandeniu labai laistydavomės. Sako, kad labai javai auga tada. Jei Užgavėnėse bernai randa nesuverptą kuodelį, tai jį suspjaudo, suvelia. Po Ùžgavėnių viena diena rodo pavasarį, kita – vasarą, trečia – rudenį. Ùžgavėnių dieną nereik būti numūse. Par Užgavėnes eina velėt drapanas, kad kitais metais derėtų linai. Užgavėnių dienoje apie laukus apvažiuok, kad linai užderėtų.

Vaizdingi palyginimai: Kur tu čia lendi kaip Ùžgavėnių žydas! Eina kaip per Užgavėnes apsivalgęs. Darbas kaip šventą dieną, valgis kaip par Užgavėnes. Pavargę kaip iš Užgavėnių. Bet, mano vyručiai, ne visados katinui Užgavėnės.

Mažojoje Lietuvoje – ir velnių šokiai ne vien su blynais

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje pasižvalgome ir Mažajai Lietuvai būdingų Užgavėnių ypatumų:

Vienuolis H. Beringeris rašte (1428) apie prūsų senuosius tikėjimus rašė, kad per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievo yra uždrausta. Tikėta: Kurie Užgavėnių nešvenč, tiems tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserg, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur.

Mažojoje Lietuvoje senoviškiausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys, kurį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulės galvos ir kojų. Dar kepdavo miltinius blynus, virdavo kukulius. Užgavėnes švęsti pradėdavo antradienį nuo pietų. Jaunimas, pasikinkęs arklius, stengdavosi kuo toliau nuvažiuoti – kad linai tais metais užaugtų didesni. Sakydavo: važinėjimas linus tęsia, o kas iš namų nepasijudina – tam linai neuždera. Tą dieną pasivažinėjimui pirmąkart kinkydavo jaunus arklius. Kad linai dideli augtų, tą dieną stengdavosi kuo toliau nuo namų vaikščioti, eiti į svečius. Sukraudavo į roges avilius ir veždavo bites pravėdinti. Tikėta, kad jei toli ir greitai važiuosi, tai ir bitės toli ir greitai lekiančios, visus metus bus sveikos ir darbščios, prinešančios daug medaus. Per Užgavėnes drausta šukuoti plaukus (kad visus metus neniežtėtų galvos). Trečiadienis buvo pelenų diena. Tada važiuodavo vyresnieji aplankyti savo giminių. Per reformaciją (nuo 1525) pradėjus krašte diegti liuteronybę, o ypač pietistinio judėjimo bei surinkimininkų laikais (XIX a.) daug senųjų papročių išnyko, neliko pasninko būtinybės, todėl ir Užgavėnių reikšmė sumažėjo, pakito jų šventimo būdas.

Ech! Apgaukim karantiną ir nors šeimos rate Užgavėnes atšvęskime linksmai, nepamiršdami iškelti Trispalvės Vasario 16-osios proga!

Maišydami Užgavėnių blynus prisiminkim ir Vinco Mykolaičio-Putino posmą apie vasarį:

Apgavikas! Vasaros vardu žieduotu

                                                             Prisidengęs.

Šaltas, plikas

Sniego pusny

Susirangęs!

Parengė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistė Daiva Beliokaitė

(Remtasi: „Lietuvių kalbos žodynas“ (lki.lt), www.vydija.lt/kalendorius/vasaris.htm, Elektrėnų savivaldybės kalbos tvarkytojos Rimos Moškienės tekstai (2021)