Vakar šalyje minėtos Užgavėnės – pastarosios visada būna paskutinį antradienį prieš gavėnią, o šįkart jos sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Persirengėliai šurmuliavo Gargžduose, Kvietiniuose, vežimaitis „žydų“ pirmadienį riedėjo ir Jakų gatvėmis. Triukšmingai personažai vijo ne tik žiemą, bet ir koroną. Nors ne visur bruzdėjo „žydukai“, tačiau kai kur bendruomenės degino Mores, simboliškai atisveikinant su visomis negandomis.

„Mes, „Užgavėnių gydytojai“, patyrėme neįkainojamų emocijų. Tikiuosi ir Jūs, praeiviai gatvėse, skubantys gyventi, bet nepamiršę trumpai stabtelėti ir pasidžiaugti... Ačiū Gargždų kultūros centrui ir Vidmantui Radavičiui už galimybę sugrįžti į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą“, – dėkojo viena iš persirengėlių Gargžduose Margarita Kiudytė-Čarienė.

Gyventojai neslėpė nuostabos ir dėkojo už praskaidrintą kasdienybę.

Kaip teigia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistė Daiva Beliokaitė, Užgavėnių papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Net ankstyviausios Užgavėnės jau laikytos pavasario pradžia.

„Tai ‒ žiemos virsmo į pavasarį šventė, žiemos palydos ir pavasario žadinimas. Sakoma, kad įvedus kilnojamą pasninko laikotarpį, ‒ o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną, ‒ sutrūkinėjo į dalis visa eilė švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais senovės švenčių poliais: su naujųjų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo lygiadienio data. Senasis šios šventės pavadinimas turėjęs būti Gavėnia (priešdėlis „už“ atsirado po suskaldymo).

Pasninko įvedimas senųjų Gavėnios švenčių prasmės nepakeitė, nes kaime pavasarinis maisto trūkumas nulemtas pačios gamtos. Girių gyventojams ir žemdirbiams Gavėnia buvo atgajos, gaivos, gimimo šventė. Per Gavėnią švenčiamas augalijos sugrįžimas į Gajos pasaulį, o žmogus metafiziškai išgyvena įvykius, susijusius su jo perėjimu iš dvasinės egzistencijos į žemiškąją būtį. Šį slėpiningą virsmo pergyvenimą reikia suprasti ne kaip tiesioginį gimties virsmo įveikimą, bet kaip tolesnį dalyvavimą ir rūpinimąsi vestuvių virsme pradėta gyvybe, įvedant ją į erdvės ir laiko pasaulį. Iš čia ‒ daugybė Užgavėnių papročių, susijusių su jaunavedžiais, su kaukais (negimusio ar nekrikštyto kūdikio vėlė) po kaukėmis, su bergždininkėmis (netekėjusiomis), su žadinimu (laistymasis vandeniu, supimasis, važinėjimai ir išvirtimai, juokinimas). Senasis naujos gyvybės atsiradimo, gimimo įvaizdis ‒ kiaušiniai (margučiai) tapo ir Velykų šventės simboliais“, – apie šventės tradicijas rašo D. Beliokaitė.