Ivo Marcinkevičs gimtąją Latviją paliko 19-os metų. Kaip pats sako, tuomet iš Aluksnės į Airiją išvyko norėdamas patirtį naujų įspūdžių, pamatyti pasaulio. O migracijoje sutikta lietuvaitė Asta tapo vyro gyvenimo meile, paskatinusia po daugelio metų vėl keisti gyvenamą vietą – persikelti į nedidelį Lietuvos miestelį – Agluonėnus.

Vykti į Lietuvą – gerai apgalvotas sprendimas

Beveik dvi dešimtis Airijoje praleidę Ivo su žmona Asta buvo svečioje šalyje susikūrę komfortišką gyvenimą – Asta su drauge atidarė kavinę, o Ivo sukosi sodininkystės srityje, tačiau šeimos prioritetus kiek pakeitė gimusi antroji dukra.

„Asta norėjo pas mamą, į kaimą. Ir man pačiam norėjosi pakeisti aplinką. Nors ir labai sunku buvo palikti darbus, žmones Airijoje, – pasakojo jau daugiau nei tris metus Lietuvoje gyvenantis Ivo, atskleidęs, kad minčių vykti gyventi į Latviją nebuvo, nes ten nelikę artimų žmonių – tėvai seniai mirę, o sesės su broliu gimtinėje negyvena. – Stengiamės bent kartą per metus nuvažiuoti į Latviją, aplankyti kapų. Esu gimęs Rygoje, bet kai buvau 4 metukų, išsikraustėme į Aluksnę. Beje, rekomenduoju nuvykti – labai gražu.“

Asta antrino vyrui, kad priežastys, kodėl nuspręsta vykti gyventi į Lietuvą labai žemiškos: „Norėjau būti arčiau mamos, esame trys vaikai ir visi gyvenome Airijoje, tad atėjo suvokimas, kad metai bėga ir visgi kas nors turės pasirūpinti tėvais. O ir laikas atrodė tinkamas – auginame dvi dukras – 11 m. Neringą ir 6 metų Urtę, kol dar seneliai jaunatviški, reikalingi tie anūkų–senelių santykiai. Nusprendėme – dabar arba niekada.“

Nors, pasak sutuoktinių, sprendimas išvykti buvo gerai apgalvotas ir morališkai persikraustyti ruoštasi pamažu, apie metus, adaptacija Lietuvoje ne visiems šeimos nariams buvo lengva. Asta užsiminė, kad vyresniajai dukrai teko palikti draugus, mokyklą, o vos atvykus į Agluonėnus, jau kitą dieną – sėsti į naujos mokymo įstaigos suolą: „Neringai buvo didelis stresas, visgi emigrantų vaikas. Čia ji pradėjo eiti į antrą klasę. Airijoje nebuvo tokio pamokų tvarkaraščio, valgyklų kaip Lietuvoje – visai kitokia sistema, požiūris. Airijoje daugiau laisvumo, viskas paprasčiau. Kalboms ji yra imli, nors ir skurdokas lietuvių kalbos žodynas, bet šiuo atžvilgiu ji greitai persilaužė.“

Su sunkumais susidūrė ir Ivo, pažymėjęs, kad užtruko perprasti sistemą: „Ypač sudėtinga buvo renovuojant namą. Nežinojau, kur ką geriau įsigyti, kur rasti patikimus specialistus. To, kad esu latvis, stengiuosi nedemonstruoti. Kalbu lietuviškai, tačiau nedaugžodžiauju, todėl nedaug kas ir atkreipia dėmesį. Daug ką darau kartu su žmona, todėl nejaučiu diskomforto čia gyventi.“

 Ivo gimtąją Latviją paliko 19-os. „Norėjau patirtį naujų įspūdžių, pamatyti pasaulio“, – sako jis. Asmeninio archyvo nuotr.

Laukia leidimo atidaryti naująjį verslą

Šiuo metu Ivo dirba apsaugos darbuotoju, o žmona Asta sukasi šeimos versle – vadovauja Gargžduose įsikūrusiai kavinei „Amam bistro“.

„Iš pradžių su žmona darbavomės kartu savo kavinėje, tačiau abu supratome, kad mums dirbti kartu nėra lengva. Taigi, nusprendžiau ieškotis kito darbo. Išsilaikiau apsaugos darbuotojo egzaminą ir sėkmingai darbuojuosi. Darbo grafikas man patogus, daug darbų pasidarau namie“, – pasakojo pašnekovas.

Asta su drauge Airijoje buvo perpirkusios seną, ties bankroto riba atsidūrusį verslą – kavinę. Kaip pašnekovė teigia, versle buvo galimybė augti, mokytis, nors sunkiai, bet pasisekė užsitarnauti konservatyvių pažiūrų vietinių pasitikėjimą. Tai buvo patirtis, leidusi suprasti, kad Lietuvoje nesinorės dirbti kažkam kitam.

Nors buvo mąstyta nebeturėti verslo maitinimo srityje, Gargžduose įsigytos patalpos paskatino idėją atidaryti kavinę.

„Buvo mintis nuomoti, atidaryti rūbų parduotuvę – bet ką. Stovint įsigytose patalpose pamačiau viziją, nusprendžiau, kad reikia daryti, ką geriausiai moku. Įvykių neforsavome, įsikūrinėjome pamažu. Pati sukūriau dizainą kavinėje, viską čia braižiau, planavau, kelis kartus vykau į VMVT, kol gavau patvirtinimą“, – mintyse gaivindama prisiminimus kalbėjo Asta.

Sutuoktiniai turi dar vieną verslą, bet pastarojo veiklą draudžia šiuo metu šalyje galiojantys karantino reikalavimai. Pora Agluonėnuose nusipirko Astos močiutės namą, o ūkiniame pastate Ivo savo rankomis įrengė vaikų žaidimų kambarį, gimtadienio zoną „Voveriukų klubas“.

Naujasis verslas įkurtas praėjusių metų lapkritį, prieš pat antrojo karantino paskelbimą šalyje, tad sutuoktiniai neslepia nekantriai laukiantys palankių valdžios sprendimų ir žada triukšmingą atidarymą.

 Šeima Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 3 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Namie kalbama lietuviškai

Mažame Lietuvos mieste įsikūrusi versli šeima susikūrė čia norimą gyvenimą, pildo svajones – Ivo pasisodino riešutyną, kurį dabar reikia prižiūrėti, puoselėti.

„Prisimenu, vyrui buvo skaudu pirmais metais čia apsigyvenus, kad nebeturi savo sodininkystės verslo, į kurį jau buvo neblogai įsivažiavęs Airijoje. Įdirbis buvo padarytas, įrankiai supirkti. Bet dabar pamažu čia Lietuvoje dalinasi savo patirtimi su pažįstamais, atrodo laimingesnis“, – atviravo Asta.

Ivo teigia mažame Lietuvos mieste nesusiduriantis su problemomis dėl savo tautybės, lietuviai vyrą iš kaimyninės šalies priima šiltai, kiek kitokia situacija buvo Airijoje.

„Gyvenant Airijoje ne kartą teko patirti diskriminaciją, bet tik pačioje gyvenimo ten pradžioje. Kai išmokau kalbą, gyvenimas tapo paprastesnis“, – pasakojo Ivo.

Lietuvoje Ivo pritapti buvo lengviau nei Airijoje, bent jau kultūros, papročių atžvilgiu.

„Manau, kad kultūros labai panašios, gal kokie niuansai ir skiriasi. Man sunku pasakyti, todėl, kad iš Latvijos į Airiją išvykau labai jaunas. Jau kažkaip viskas užsimiršo, – atviravo Ivo. – Šventės sutampa su lietuviškomis. Tik Astos taip ir neišmokiau švęsti vardo dienos, kaip mes švenčiam Latvijoje. Gyvendamas Airijoje atpratau ir nuo latviškos virtuvės. Išbandėme įvairių virtuvių (kinų, italų, indų, airių...), ten tiek visko daug buvo... Bet lietuviški cepelinai patys skaniausi, ypač kai uošvienė pagamina.“

Su žmona Ivo susipažino prieš 18 metų, o draugystės pradžioje Astos dovanotas lietuvių–latvių kalbų žodynas padėjo išmokti lietuvių kalbą.

„Pradėjau skaityti, man pasirodė, kad kalbos panašios. Taigi, po truputį ir išmokau“, – sakė Ivo.

Persikėlęs į Agluonėnus jis nustojo kalbėti latviškai, tad ir vaikai kalbos nelabai moka.

„Vyresnioji dukra puikiai kalbėjo latviškai, bet grįžus į Lietuvą, tėtis pradėjo kalbėti lietuviškai, adaptavosi prie šalies ir nebekalba su vaikais latviškai. Neringa supranta, bet kalbėti nenori, o Urtė moka tik kelis žodžius“, – atskleidė Asta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“