Antrus metus iš eilės šalyje vykdoma Globos viešinimo savaitė. Renginių birželio 28–liepos 4 dienomis netrūko ir Klaipėdos rajone. Vienas tokių – Gargžduose organizuota spaudos konferencija, kurioje mintimis apie globą dalinosi specialistai tiek iš Klaipėdos rajono, tiek iš regioninių savivaldybių, taip pat nuotoliniu būdu prisijungė ir Globos centrų projektų vykdymo vadovė Rugilė Ladauskienė.

Šeimų neranda paaugliai

„Kad apie globą kalbėtume garsiai, išsklaidytume visuomenėje vyraujančius mitus. Labai džiugu, kad jau atsiranda globėjų, kurie nebijo parodyti savo veido, nebijo kalbėti apie savo šeimos istoriją. Kartu mes galime nuveikti daugiau – kai garsiai apie tai kalbėsime, atsiras daugiau drąsių žmonių, kurie padės vaikams užaugti ir lydės juos per gyvenimą“, – susirinkusiesiems spaudos konferencijos tikslą įvardijo Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė.

Globos centrų projektų vykdymo vadovė R. Ladauskienė trumpai pristatė statistinę informaciją:šiuo metu Lietuvoje yra 3 536 globėjai, kurie globoja 4 541 globotinį. Tačiau globos institucijose vis dar auga 1 533 vaikai, iš kurių – daugiau nei 900 yra nuo 15 iki 18 metų ir daugiau nei 400 – nuo 10 iki 14 metų amžiaus.

Visgi, anot specialistės, yra džiuginančių tendencijų, institucijose augančių vaikų nuolat mažėja. Pavyzdžiui, 2019 metais šalyje buvo 1 300 vaikų, kuriems reikalinga globa, 2020 metais – 900, o šiemet – apie 400 vaikų. To priežastis, anot R. Ladauskienės – sustiprėjusios socialinės paslaugos šeimoms. Ji taip pat pasidžiaugė, kad šalyje baigėsi „tragiška istorija“, kai naujagimiai patenka į kūdikių namus. Anot jos, dabar mažamečių vaikų į globą laukia net 212 šeimų: „To niekada nebuvo.“

V. Lygnugarienė visgi apgailestavo, kad sunkiai pavyksta rasti šeimų, kurios galėtų pasirūpinti paaugliais. Anot jos, Klaipėdos rajone 76 šeimose yra globojama 110 vaikų. 19-a vaikų rajone laukia savo globėjų. Jauniausiam vaikui – 9-eri, vyriausiam –17-a metų. Kretingos rajone yra 52 globojami vaikai, augantys 47-iose globėjų šeimose. Telšių rajone 68 globėjų šeimose auga 110 vaikų. Šilalės rajone – 37 globėjų šeimos globoja 50 vaikų.

„Globėjų ateina, tačiau dauguma jų nori globoti mažus vaikučius, bent jau ikimokyklinio amžiaus, o vaikams nuo 7–9 metų globėjus sunku rasti“, – pritarė Gargždų socialinių paslaugų centro padalinio Globos centro globos koordinatorė ir globėjų, įtėvių rengimo specialistė Odeta Preikšaitienė.

Globos ekspertė R. Ladauskienė atkreipė dėmesį, kad to priežastys – informacijos trūkumas, žmonės esą prisikuria mitų.

„Kviesčiau žmones, kurie yra jauni ir brandūs, turi savo gerovę susikūrę, pakviesti juos, kad užaugintų jaunesnį brolį, sesę“, – kreipėsi į jaunus žmones R. Ladauskienė.

Budinčių globotojų pakanka

Specialistės priminė, kad vaikai, pakliuvę į bėdą, paprastai nebepatenka į globos įstaigas, šiam tikslui yra įkurtas budinčio globotojo institutas. Pagal sutartis, šie asmenys yra pasirengę priimti iš nesaugios aplinkos į savo šeimą vaikus visą parą, bet kuriuo metu. Maksimaliai vienas budintis globotojas gali priimti 3 vaikus, ilgiausia priėmimo trukmė – 1 metai, tačiau su tam tikromis išimtimis terminas gali būti pratęstas iki 1,5 m. Klaipėdos rajone yra du budintys globotojai, pasirengę priimti vaikus, o šalyje jų skaičiuojama apie 240.

Kaip teigė V. Lygnugarienė, tai yra pakankamas skaičius, nes ne visi jie būna užimti. Be to, baigęs mokymus vienoje savivaldybėje, jeigu tuo metu nėra poreikio, budintis globotojas gali sudaryti sutartį su kitos savivaldybės Globos centru.

„Šiuo metu viena budinti globotoja yra užimta, viena – laisva, vienerius metus buvo abi užimtos, tada pirkome paslaugą iš „SOS kaimai“, – situaciją Klaipėdos rajone apibūdino V. Lygnugarienė.

Kretingos rajono Globos koordinatorė ir globėjų, įtėvių rengimo specialistė Asta Sakalauskienė prisiminė, kad pradžioje žmonės labai atsargiai vertino galimybes tapti budinčiais globotojais, tačiau šiuo metu Kretingos rajone yra 2 tokios globotojos bei dar 2 rengiasi jomis tapti.

„Jie susiduria su pirmąja ugnimi – vaiku pažeistu, traumuotu, išgyvenančiu netektį, liūdnu ir piktu. Tu žmogų turi prijaukinti, kad vėl džiaugtųsi gyvenimu ir savo vaikyste“, – sunkų darbą įvardijo specialistė.

Ir tiems, kurie drįsta sakyti, kad budintys globotojai užsiima verslu, nes valstybė skiria nemažą paramą, A. Sakauskienė atkerta: „Ką gi – kelias atviras – verslaukite visi, kas norite. Pateikti dokumentus, baigti mokymus, būti nuo 21–65 metų, kelias atviras visiems, o tie pinigai, juk ir bendruomeniniuose, ir globos namuose niekas nedirba veltui ir niekam nekyla mintis, kodėl jiems moka. Čia žmonės, visa šeima įsipareigoja, įsijungia ir vyrai, ir vaikai, ir giminė. Visą aplinką įdarbini ne 8 val., o visą parą.“

Kretingos rajono globos koordinatorė taip pat atkreipė dėmesį, kad budintys globotojai gauna didžiulį įstaigos darbuotojų palaikymą, pagalbą, konsultacijas, vyksta nuolatinis bendravimas ir susitikimai su globos koordinatoriais.

Visgi, globos srityje dirbančios specialistės akcentuoja, kad budintis globotojas turi būti tik laikina stotelė vaikui.

„Socialiniai darbuotojai, kiti specialistai stengiasi kiek įmanoma padėti, kad vaikai galėtų augti biologinėse šeimose. Tikslas socialinėje sistemoje dirbančių žmonių – kad šeimos pačios galėtų auginti savo vaikus“, – akcentavo V. Lygnugarienė, pridurdama, kad, žinoma, ne visais atvejais, tai pavyksta.

Kaip ir nuolatinės globos atveju, taip ir budintys globotojai, anot R. Ladauskienės, vis dar vengia priimti paauglius vaikus: „Čia reikalingi ypatingi gebėjimai, drąsa, ne visi ryžtasi priimti paauglius, vaikai yra pačiame karštyje, pirmos jų nežinios dienos.“

Telšių rajono globos koordinatorė Jurgita Venclovienė trumpai pristatė budinčių globotojų ar globėjų ir vaikų biologinių tėvų susitikimus. Jos teigimu, budinčių globotojų šeimose augančių vaikų ir biologinių tėvų susitikimai vyksta kas savaitę, būna, kad kas mėnesį vyksta ir nuolatinėje globoje esančių vaikų susitikimai su biologiniais vaikais.

Ji akcentavo, kad didžiausias iššūkis suorganizuoti tokius susitikimus tenka psichologams, globos koordinatoriams, kurie turi vaikus tam paruošti, po jų dažnai – ir nuraminti.

„Skausmingi išgyvenimai būna, kai vyksta pirmieji susitikimai, ir kartais net neįvyksta“, – kalbėjo specialistė, prisimindama neseną atvejį, kai 9-metis berniukas iš tokio susitikimo su mama pabėgo.

Globos koordinatorė turėjo 2,5 val. vytis ir bėgti paskui vaiką, ieškoti būdų jį nuraminti.

„Globos koordinatorė buvimu šalia, patarimu, kaip ten paspirti į akmenuką, palakstyti, pašūkauti, 2,5 valandos sekiojo, vaikas nežinojo, kur dėtis. Įsivaizduokite, kas darosi vaiko dūšioje“, – sudėtingą atvejį prisiminė specialistė.

Ji džiaugėsi, kad budintys globotojai, kurių Telšių rajone yra 6, yra profesionalūs, ir žino, kaip nuraminti vaiką, kaip jį paskatinti, motyvuoti.

Specialistai kalbėjo apie globos situaciją, kylančias problemas ir iššūkius. A. Rimkuvienės nuotr.

Laikinas svečiavimasis – galimybė, nesiryžtantiems tapti globėjais

Šilalės rajono globos koordinatorė ir globėjų, įtėvių rengimo specialistė Birutė Gudauskaitė-Girčė pristatė laikino svečiavimosi galimybę. Anot jos, tai pastovūs, suplanuoti susitikimai su vaiku savaitgaliais, švenčių, atostogų metu.

„Tai svarbi draugystė, kai vaiko ryšiai nutrūkę su giminaičiais, savo šeima. Tokia draugystė būtina, kad vaikas galėtų gauti individualaus dėmesio“, – kalbėjo B. Gudauskaitė-Girčė.

Jos teigimu, norintiems laikinojo svečiavimosi nėra keliami tokie aukšti reikalavimai, kaip tiems, kurie siekia globos. Reikia savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje (VTAS) užpildyti anketą, pateikti kitus dokumentus, užpildžius klausimyną, pabendravus su Globos centro specialistais, VTAS pateikia išvadas ir ieškoma globos įstaigose vaikų, kurie galėtų pasisvečiuoti.

„Vaikams tai labai svarbu. Mūsų rajone yra tokių šeimų, kurie negali globoti, o svečiavimuisi, būti vaiko draugu, patarėju, randa laiko“, – galimybę pristatė Šilalės rajono globos koordinatorė, užsimindama, kad yra pavyzdžių, kai toks svečiavimasis perauga į globą.

Kaip tapti globėju ir kaip jų ieškoma?

O. Preikšaitienė trumpai pateikė informaciją, kaip tapti globėju.

„Asmenims gyvenamosios vietos savivaldybėje reikia pateikti prašymą, kad nori tapti globėju ar įtėviu, ir tuomet, jeigu gaunamas pradinis teigiamas įvertinimas, Globos centras gavęs dokumentus organizuoja mokymus. Pastarieji susideda iš 7 dalių, trunka 7 savaites. Jų metu vyksta praktinės užduotys, globėjai gali įsivertinti savo lūkesčius, pasitikrinti, ar turi įgūdžių globoti ir rūpintis vaikais. Po to vyksta vertinimas, po kurio yra parengiami mažiausiai du individualūs susitikimai, po kurių parengiama išvada. Jeigu gaunama teigiama išvada, šeima yra pasirengusi tapti globėjais. Jeigu yra vaikų, kurių lūkesčius šeima gali patenkinti, jiems yra pasiūloma globoti vaiką“, – tapimo globėju procedūrą pristatė globos koordinatorė.

Jos teigimu, svarbu žinoti, kad svarbiausia – vaiko poreikiai, šeima vaiko pasirinkti negali.

„Pasiūlius vaiką, jeigu atitinka amžius, lūkesčiai, vyksta suporavimas, organizuojami susitikimai“, – taip vaikas ir būsimi globėjai užmezga ryšį, pažindinasi vieni su kitais.

Regioninių globos centrų darbuotojai teigia, kad įstaigos, kurių šalyje yra 66, vieningai stengiasi ieškoti globėjų, pasitelkdamos įvairius viešinimo būdus.

„Vienintelis fenomenas Lietuvoje – socialinių paslaugų įstaigos susijungė į tokio dydžio tinklą, kokio feisbuke nerasite. 66 paskyros su pavadinimu „Vaikai yra vaikai“, – bendrą viešinimo strategiją, kuria siekiama skleisti žinią ir mažinti neigiamas nuostatas apie globojamus vaikus ir globą, pristatė R. Ladauskienė.

Specialistės atkreipė, kad globos centrai dalyvauja ir įvairiuose bendruomenės renginiuose, taip pat nauja idėja – pasitelkti globos ambasadorius – rasti žinomus, pažįstamus veidus, kurie skleistų informacija apie vaikų globą.

„Viešinimo vienas iš aspektų – pagalba jau esantiems globėjams, svarbu ištransliuoti žinią, kad globoje esantiems vaikams, globėjams padeda ne tik šeima, bet ir globos centro specialistai. Globėjai turi žinoti, kad atsitikus krizinei situacijai, visada turės, kam paskambinti, su kuo pasikonsultuoti“, – apie viešinimo žinutę kalbėjo viena globos koordinatorių.

Patirtimis renginyje dalinosi ir globėjai. Globėja Sanna su dukra Iva ir į šeimą priimtu Dauno sindromą turinčiu Motiejumi. A. Rimkuvienės nuotr.

Kviečiame paskaityti, apie ką svajoja globos namuose augantys vaikai.

Globos įstaigoje gyvenančių vaikų svajonės:

„Aš nuo mažens svajoju apie šeimą. Man nesvarbu, kas mane augintų – giminaičiai ar visiškai svetima šeima. Aš labai noriu gyventi šeimoje, kurioje galėčiau turėti vieną artimą žmogų, kuriuo galėčiau pasitikėti. Tada aš neatsikalbinėčiau, klausyčiau, padėčiau tvarkytis. Kiekvieną vakarą galėčiau apsikabinti globėją. Aš labai noriu šeimos. Į mokyklą noriu išeiti iš tikrų namų ir arbatą gerti tikruose šeimos namuose. Aš žinau, kad vyresnio amžiaus vaikų niekas nenori globoti, bet gal norėtų mane kas nors pakviesti pasisvečiuoti.“

„Mano pati didžiausia svajonė sugrįžti namo, pas tėtį, bet žinau, kad negaliu. Gyventi čia (įstaigoje) nėra blogai, bet labai norėčiau namų aplinkos, dažnų apkabinimų, šeimos šilumos…“

„Labai noriu gyventi namuose, šeimoje. Norėčiau turėti šalia artimą žmogų, kad visada galėčiau su juo pasikalbėti…“

„Labai svajoju grįžti pas mamą. Mano svajonė išsipildytų, jeigu mama niekada nebegertų ir šeimoje būtų taika. Nenoriu užaugti vaikų namuose, todėl dažnai pagalvoju apie globėjų šeimą. Gal jie mane taip pat galėtų mylėti ir užaugintų?“

„Manau, kad globėjai man suteiktų tą šeimos šilumą, kurios aš labai seniai laukiu. Galėčiau pakeisti aplinką. Manau, kad kada nors aš gyvensiu šeimoje.“

„Aš labai noriu gyventi šeimoje, kad turėčiau su kuo apsikabinti, pabendrauti, pasikalbėti. Noriu kiekvieną dieną matyti tuos pačius veidus, turėti mamą ir tėtį. Kad išeinant į mokyklą mane apkabintų ir palinkėtų sėkmės ir t.t. Manau, kad gyvendamas šeimoje, savo šeimai papasakočiau visas savo paslaptis.“

„Aš labai svajoju, kad man atsirastų globėjai, kurie būtų draugiški, geri, mokėtų bendrauti. Aš labai noriu globėjų (čia vaikas pradėjo verkti). Norėčiau vasarą nuvažiuoti su jais į Palangą ir aplankyti Gintaro muziejų, pasivaikščioti prie jūros. Aš esu ten buvęs, bet labai norėčiau ten nuvažiuoti su savo globėjų šeima. Man patinka muzika, o labiausiai – grupė SEL. Svajonių turiu daug, bet didžiausia mano svajonė yra turėti šeimą, kurioje būtų mama, tėtis ir aš (gali būti ir sesių, brolių).“

Ištraukos iš laiško, kurį, išklausius vaikus, sukūrė Šilalės rajono Šilalės rajono socialinių paslaugų namų globos centro socialinė darbuotoja Birutė Gudauskaitė-Girčė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Šilalės rajone patarėja Jolanta Kvietkauskienė.