Rūta Paulikaitė – gargždiškė, „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi prieš 10 metų, įgijusi Turizmo ir viešbučių verslo administratorės specialybę Vilniaus Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM). Studijų metu patirties sėmėsi Londone, JAV, Maltoje, o šiuo metu dirba stiuardese „Heston Airlines“ kompanijoje, kuri vykdo skrydžius Nigerijoje. Rūta įsitikinusi, kad bet kurią svajonę įmanoma įgyvendinti, jei tik paverti ją planu ir kryptingai sieki tikslo. Kviečiame skaityti straipsnių ciklo „Kaip tapti“ interviu, kuriame Rūta dalijasi savo patyrimais kelyje į svajonę.
Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.
Vaikystėje žavėjo vaizduotės reikalaujantys žaidimai
Prisimindama vaikystę, Rūta sako: „Nors šiandien be technologijų gyvenimas nebeįsivaizduojamas, džiaugiuosi, kad vaikystėje neteko dėl to kvaršinti galvos: daug laiko su draugais praleisdavome lauke, lavindavome vaizduotę, galvodami, ką veikti.“
Mergina pasakoja apie tai, kaip su pusbroliais ir pusseserėmis virsdavo aktoriais ir rengdavo pasirodymus savo tėvams, kaip organizuodavo koncertus kaimynams, o pats smagiausias žaidimas buvęs „restoranai“.
„Su žaidimo draugėmis dengdavome stalą, atsinešdavome užkandžių, kurdavome įsivaizduojamus pokalbius tarp kliento ir restorano darbuotojo. Visos labiau norėjome būti padavėjos nei restorano valytojos, todėl keisdavomės rolėmis: klientas, virėja, padavėja, direktorė...“, – prisiminimais dalinasi gargždiškė.
Tėvai, kaip teigia pašnekovė, palankiai žiūrėjo į vaikų „teatrus“ ir „restoranus“, padrąsindavo ir neatsisakydavo įsitraukti.
Rūta atsimena save ir kaip gyvūnėlių mylėtoją. Jos teigimu, namuose nuolat būdavo bent vienas šuo ir bent vienas katinas. Kiek vyresnė Rūta pamilo žirgus, keletą metų lankė jojimo treniruotes. Šią veiklą prisimena ypač šiltai ir jaučiasi dėkinga tėčiui, kuris, pats būdamas veterinarijos gydytoju, visada palaikė ir skatino bendrystę su gyvūnais.
„Gal todėl ir dabar auginu šunį, kurio draugija man sukelia tik malonias emocijas?“, – svarsto Rūta.
Islandijoje su žirgais. Asmeninio archyvo nuotr.
Mokykloje – smagūs prisiminimai
Gargždiškė džiaugiasi sprendimu mokytis „Vaivorykštės“ gimnazijoje.
„Pakeisti mokyklą nebuvo lengva, bet perėjau ne viena, su draugėmis, naujoje klasėje buvome gražiai sutiktos, tai pokyčių sukeltas stresas buvo minimalus“, – teigia pašnekovė.
Mokymosi gimnazijoje metus Rūta apibūdina kaip gražų laiką. Dėkinga gražiai naujokes priėmusiai ir nuolatos išmintingai globojusiai auklėtojai Zofijai Vaitkuvienei, mokytojams, nuoširdžiai ugdžiusiems ir pirmūną, ir ne tokį pažangų mokinį.
Kalbėdama apie klasės draugus, prisimena, kad jie buvo gana stiprūs moksluose, vieningi ir aktyvūs. Esą visi stengėsi būti originaliais, mėgo išsiskirti, pokštauti.
„Kad ir mūsų idėja – pasidaryti įsimintiną klasės nuotrauką vestuvių tema, kuri tuo metu buvo išpopuliarėjusi „Facebook“ socialiniame tinkle ir surinko daug paspaudimų „patinka“ bei gražių komentarų iš visai nepažįstamų žmonių“, – mokyklos laikus prisiminė stiuardesė.
Rūta džiaugiasi turėjusi galimybę dalyvauti mokyklos prezidentūros veikloje, prisidėti organizuojant renginius, įsimintina pašnekovei ir Šimtadienio šventės vedėjos rolė, kurioje pravertė vaikiška aktorystės patirtis.
Pašnekovės teigimu, visi šie ir daug kitų gražių atsiminimų iš mokyklos yra nepamirštami ir bus pasakojami ir anūkams.
Šiandien Rūta džiaugiasi, kad šis etapas jau praeitas: „Dabar, matydama mokinius, žygiuojančius į mokyklą, pagalvoju, jog tai – smagus etapas, bet kiek daug laukia priešaky: sunkūs sprendimai, lemiantys ateities planus, studijų ir profesijos pasirinkimas.“
Karštų versmių upė Islandijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Studijose naudojosi galimybėmis
Rūta tvirtai įsitikinusi, kad studijų pasirinkimas – asmeninis sprendimas. Pašnekovės nuomone, visada naudinga gauti patarimų, pasiklausyti patirčių, analizuoti sėkmės istorijas, tačiau apsispręsti reikia pačiam.
„Aš, rinkdamasi profesiją, bandžiau įsivaizduoti save viename ar kitame darbe, analizavau, kokie tų veiklų privalumai ir trūkumai“, – apsisprendimo akimirkas detalizavo pašnekovė.
Jai priimtiniausias variantas pasirodė Turizmo ir viešbučių verslas.
„Niekada nebuvau „teorijos žmogus“, tad ir studijuoti nusprendžiau kolegijoje, kad turėčiau kuo daugiau praktikos, per kurią lengviausiai įsisavinu žinias“, – sprendimą grindžia gargždiškė.
Svarbus jai buvo ir studijų vietos pasirinkimas.
„Žinojau, jog studijuoti noriu Vilniuje arba užsienyje. Norėjau pradėti savarankišką gyvenimą, turėti savo buitį ir gyventi didmiestyje. Gal tas potraukis į didesnį miestą atsirado po darbingos vasaros Londone?“, –svarsto mergina, vasarą po 11-os klasės baigimo praleidusi Anglijos sostinėje – dirbo viešbutyje.
Mokydamasi Turizmo ir viešbučių verslo Vilniaus TTVAM, Rūta teigia pasinaudojusi daugeliu studentui suteiktų galimybių pamatyti pasaulį ir brandinti save kaip asmenybę ir skatina tai daryti būsimuosius studentus.
„Po pirmo kurso, išlaikiusi išankstinę sesiją, išvykau į JAV su programa studentams „Southwestern advantage“. Teko vaikščioti po namus ir siūlyti amerikiečiams pirkti knygas. Įsivaizduokite: pasibeldžiu į duris, prisistatau amerikiečiams sunkokai suprantama anglų kalba (gerai, kad buvau vasarą dirbusi Londone), siūlau pirkti knygų. Kažkas nusiperka ir padėkoja, kažkas užtrenkia duris panosėje, kažkas užjausdamas pasikalba ir pakviečia užeiti kitą kartą“, – neeiline patirtimi dalinosi mergina.
Tą vasarą Rūta įvardija kaip vieną sunkiausių, bet tuo pačiu ir labiausiai formavusių asmenybę: teko įveikti daug netikėtumų, išgyventi daug nemalonių situacijų, užmegzti pokalbių, kurie baigiasi ne taip, kaip planuota, rasti sprendimus, atrodytų, beviltiškose situacijose ir pan. Bet sunkumai grūdina: „Nors milijono neuždirbau, bet grįžau daug drąsesnė, savarankiškesnė, gerokai patobulinau bendravimo įgūdžius ir anglų kalbos žinias. Sunkumus priėmiau kaip pamokas, kurios pravers gyvenime: tai patirtis, kurios niekada nepamiršiu, bet kartu ir nenorėčiau nieko keisti.“
Baigusi trečią kursą, Rūta priėmė dar vieną iššūkį: pagal „Erasmus“ programą išvyko į Maltą atlikti absolventų praktiką, nebūdama visiškai tikra, ar darbdavys laukia, ar teks savarankiškai ieškotis darbo.
„Dirbti padavėja vietiniame bare sunku, bet ir įdomu: bendravimas su vietiniais, kuriems įdomu klausytis apie Lietuvą, su turistais, kurie dalijasi savo įspūdžiais, pastangos kuo daugiau sužinoti apie Maltą, pakeliauti – tai nuspalvina dienas ir padeda užmiršti sunkumus“, – teigia Rūta ir džiaugiasi pasinaudojusi šia galimybe.
Mergina įsitikinusi, kad studentai turėtų dalyvauti „Erasmus“ programoje, rekomenduoja išvykti į JAV su „Work & Travel“ programa, pasinaudoti kitomis galimybėmis, kurios leidžia pakeliauti, praplėsti akiratį ir pažinti pasaulį ne kaip turistui, bet kaip tos šalies gyventojui.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kodėl stiuardesė?
Rūta atvirauja, kad apie stiuardesės darbą svajojusi dar mokykloje ir negalinti tiksliai pasakyti, kada ši mintis atėjusi į galvą: gal po pirmojo skrydžio, gal po aviacijos atstovų apsilankymo mokykloje, o gal po pokalbio su lėktuvo komanda studijų mugėje Vilniuje: „Daug ir garsiai apie tai kalbėjau, visi draugai ir šeimos nariai apie tai žinojo, tikėjau ir aš pati: skraidysiu!“
Bet kai sužinojo, jog 2 savaičių mokymai akademijoje kainuoja apie 4000 litų (apie 1150 eurų), svajonės realizavimą kuriam laikui atidėjo. Prie stiuardesės temos Rūta sako grįžusi po 4-erių metų, kai netikėta pažintis su šios profesijos atstove atskleidė visas kortas: dalyvauji atrankoje, laimi konkursą ir skraidai.
„Pasakyti paprasčiau, nei padaryti. 100 kandidatų, keturi atrankos etapai: pokalbiai, savęs pristatymas, užduotys, situacijų-rolių žaidimai, komandinio darbo įgūdžių tikrinimas, stresinių situacijų valdymo gebėjimai ir t. t. Viskas anglų kalba ir 10 pakviestų į paskutinį etapą. O kai po poros dienų pranešė, kad esu pakviesta į 6 savaičių mokymus, jaučiausi labai laiminga“, – su plačia šypsena veide prisimena Rūta, įsitikinusi, kad studentiškos patirtys JAV ir Maltoje buvo reikšmingos atliekant atrankoje pateiktas užduotis.
Pašnekovė, dabar jau turinti 5 metų stiuardesės patirtį ir šiuo metu dirbanti trečioje aviakompanijoje, paaiškina, kad kiekviena jų organizuoja savo atrankas. Pereidamas į kitą darbą, šiame procese dalyvauji iš naujo. Be abejo, pirmoji atranka buvo pati sunkiausia. Aktualu žinoti, kad, praėjus atranką, dar svarbu atlikti griežtą sveikatos patikrą Aviacijos medicinos centre bei mokėti plaukti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nesigaili dėl savo sprendimo
„2017 m. balandžio 2 dieną pradėjau skraidyti ir nepamenu, jog per tą laiką būčiau pagalvojusi, kad nenoriu eiti į darbą, nors darbo diena gali prasidėti ir 5 val. ryte, ir 22 val. vakare“, – šypsosi pašnekovė.
„Nesigailiu savo sprendimo: nepamirštami vaizdai pro lėktuvo langus, saulėtekiai ir saulėlydžiai skirtingose šalyse, smagios komandiruotės, skirtingų kultūrų pažinimas – tai tik maža dalis to, kas mane žavi mano darbe. Viešbučiai, oro uostai, pakilimai ir nusileidimai, bendravimas su keleiviais ir visada geras oras skrendant virš debesų – tai kasdienybė, kuri nėra monotoniška, kur sprendimus reikia priimti greitai, nes nutūpti čia ir dabar neįmanoma. Lėktuve mes esame daktarai, gaisrininkai, policininkai, draugai ir pagalbininkai, mamos ir tėčiai, psichologai ir advokatai, o svarbiausia – komanda, kuri atsakinga už saugų skrydį. Lėktuve viskas kitaip. Tirpi kava, užpilami makaronai, sumuštiniai – viskas daug skaniau skrendant 10 km aukštyje“, – pasakoja Rūta.
Ne paskutinis kriterijus, renkantis šį darbą, naujų kraštų pažinimas – mergina pasakoja per neilgą savo stiuardesės karjerą po mėnesį–du gyvenusi keturiose skirtingose šalyse: Kanadoje, Islandijoje, Vengrijoje, Estijoje, trumpiau – Olandijoje, Lenkijoje, UK, turėjusi galimybę pabuvoti Kuboje, Jamaikoje ir kitose egzotiškose šalyse. Dabar dirba Nigerijoje.
Šiuo metu Rūta yra vyresnioji skrydžių palydovė. Tai reiškia, jog ji skrydžio metu yra atsakinga už savo komandą, dirbančią salone su keleiviais, turi prieš skrydį patikrinti, ar komanda pilnai pasiruošusi darbui, palaikyti gerą atmosferą viso skrydžio metu, iškilus problemai, priimti sprendimą pasitardama su lėktuvo pilotais.
„Per karantiną, kai skrydžių buvo gerokai sumažėję, neskraidžiau beveik metus laiko. Jau buvau sau pasakiusi, jog aviacija yra pirmoji meilė, kurios neįmanoma pamiršti, bet metas judėti pirmyn ir ieškoti kito svajonių darbo“, – atsimena pašnekovė.
Tačiau sulaukusi skambučio iš „Heston Airlines“ ir kvietimo į interviu, teigia nedvejojusi. Ne veltui yra sakoma, jog aviaciją arba įsimyli, arba ne. Rūta įsimylėjo...
Kokį patarimą norėtum duoti jaunuoliams, ieškantiems karjeros sprendimų?
„Linkiu nebijoti svajoti. Jei svajonė Jus lydi ilgą laiką, tikrai galima ją paversti planu ir įgyvendinti. Kad taip atsitiktų, nebijokite išbandyti savęs įvairiausiose srityse – gal atrasite netikėtų sau sprendimų. Mano patirtis rodo, kad sunkumai ir iššūkiai padeda suaugti ir suprasti save, o save pažįstantis jaunuolis tikrai gebės tinkamai pasirinkti“, – patarimu pasidalino mėgstamą darbą dirbanti pokalbininkė.