Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro artistas Farshad Abbasabadi (29 m.) šio kolektyvo nariu tapo vasarą, įveikęs ne vieną virtualios perklausos etapą. Sukūręs operą bei persų nacionaliniu pučiamuoju instrumentu ney grojantis iranietis džiaugiasi gyvenimu Klaipėdoje bei užsidegęs mokosi lietuvių kalbos, nes norėtų kurti muziką pagal lietuviškas poemas.

Ką jūs veikėte iki atvykdamas į Klaipėdą?

Ilgai teks pasakoti, trumpai – iki Klaipėdos buvo viskas arba nieko.

Aš kūriau muziką, parašiau operą „Tos moters istorija“ („The Story of that Woman“). Ji sukurta pagal ilgą persų poemą. Opera buvo publikuota internete prieš pat man išvykstant į Klaipėdą. Taip pat, iki pandemijos Teherane man dar pavyko surengti keletą personalinių rečitalių. Esu dainavęs kelete ansamblių ir kaip solistas, ir kaip choro narys, tarp jų – ir Austrijos-Irano kultūros forume Teherane.

Ką studijavote?

Mano pirmos studijos Teherano universitete nebaigtos: norėjau būti ney (persų nacionalinis pučiamasis instrumentas) muzikantas. Jas nutraukiau po kelių semestrų. Šis mokslas – tiesiog ne man. Kita vertus, aš pats bandau tobulinti savo žinias ir gebėjimus, juk pasaulyje yra tiek visko, ko aš nemoku ir nežinau.

Keletą paskutinių metų aš ieškojau galimybių tęsti dainavimo karjerą arba pradėti studijas kaip kompozitorius. Buvau pakviestas atvykti į keletą perklausų įvairiuose operos teatruose Europoje, bet buvo per sunku gauti vizą, kad galėčiau ten nuvykti iš Irano. Vienas operos teatras buvo atsiuntęs pakvietimą atvykti į perklausą, tačiau ambasada, išduodanti vizas, mano prašymą atmetė. Neturėdamas darbo Irano operos teatre, negalėjau gauti ir vizos vykti į perklausas kitose šalyse.

Dalyvavote KVMT perklausoje?

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo vienintelis, kuris sutiko perklausų procedūras atlikti nuotoliniu būdu. Ir tai tik dėl pandemijos, kaip aš manau. Aš kandidatavau į šią perklausą su dideliu užsidegimu ir man pasisekė, nes pakliuvau ir į trečią atrankos ratą su interviu.

Prisimenu, su kokiu įdomumu klausiausi ir kaip draugiškai buvau sutiktas. Muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Kostantinovas manęs paklausė, gal pirmiausia aš galėčiau komisijai pagroti persų nacionaliniu instrumentu ney, nes lietuviai nėra jo nei matę, nei girdėję skambant.

Perklausa pavyko – po poros savaičių sulaukiau atsakymo, kad esu kviečiamas atvykti dainuoti kaip choro artistas. Aš buvau labai laimingas, bet labai jaudinausi, ar pavyks gauti vizą. Ir negalėjau patikėti savo laime, kol nepamačiau vizos savo pase. Pirmiausia privalėjau kelioms savaitėms važiuoti į Turkiją. Negalėjau suprasti, kodėl tokios sudėtingos taisyklės vien dėl to, kad žmogus gimė išskirtiniame regione, kaip Iranas. Negi jis tampa kitoks nei kiti žmonės? Kas nustatė šias taisykles ir regionų ar šalių sienas ? Ne mes. Toks gyvenimas: mes nesprendžiame daugelio dalykų, pavyzdžiui, kur gimti. Milijonai žmonių kasmet gimsta varganuose regionuose, net neturėdami prieigos prie tyro vandens. Mano nuomone, žmonės yra tik žmonės: jie visur vienodi, ir nesvarbu, kur jie gimė, kokia jų odos spalva ir pan., todėl visi turėtų būti priimami vienodai sąžiningai ir pagarbiai.

Įdomus faktas – beveik tuo pačiu metu, kai gavau choro artisto vietą KVMT, sulaukiau ir priėmimą patvirtinančių laiškų iš dviejų JAV universitetų, į kuriuos kandidatavau prašydamas leisti studijuoti muzikos kompoziciją. Atsakymuose buvo siūloma ne tik studijų stipendija, bet ir papildomos lėšos padengti kai kurias pragyvenimo išlaidas. Žinodamas, jog pakliūti į JAV labai sunku, aš nusprendžiau atvykti dainuoti į Klaipėdą.

Koks jausmas, kai atvyksti į miestą, kur niekada nesi buvęs?

Jausmai įvairūs. Liūdesys ir džiaugsmas, stresas bei malonus nustebimas – viskas vienu metu. Lietuvoje aš pasijutau esantis labai žemo ūgio. Vietiniai gyventojai tokie aukšti. Atvykus iš didelio miesto su daugiau nei 10 milijonų gyventojų kaip Teheranas, Klaipėda man atrodo tokia jauki ir tyli. Čia labai gera.

Ar pavyko susirasti draugų?

Aš norėčiau čia likti ilgam, ypač dabar, kai čia radau gerų draugų ir supratau, kokie mane supantys žmonės geranoriški. Svajonės? Planai? Jų tiek daug. Aš noriu dainuoti ir surengti kelis pasirodymus su kolegomis iš teatro ir choro. Ruošiu medžiagą, kad galėčiau čia kažką sukurti.

Tikiuosi, kad gal Klaipėdoje bus atlikta kažkas iš mano sukurtų kūrinių, kaip, pavyzdžiui, kūrinys orkestrui ir chorui pavadintas „Pandemijos panika“ („Pandemic Panic“), kuris išverstas į įvairias kalbas, taip pat ir lietuvių.

Turiu ir daugiau idėjų, nors, žinoma, ne visas pavyks įgyvendinti, bet keletą – tikiuosi greitai. Apie ilgalaikius planus sudėtinga kalbėti: norėčiau turėti daugiau kompetencijų ir tapti solistu-baritonu. Tačiau ir pats nežinau, ką sugalvosiu veikti ateityje. Kartais aš tiesiog mėgstu improvizuoti, o ne planuoti.

Ar sudėtinga buvo prisitaikyti prie naujo teatro repertuaro?

Man labai patinka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaras – įdomus ir man tarsi iššūkis. Sudėtinga pasakyti, kuris spektaklis mano mėgstamiausias, nes visi jie labai skirtingi, unikalūs, įdomūs ir besimokančiam puiki patirtis bei galimybė.

Koks tas gyvenimas Klaipėdoje atvykusiojo akimis?

Pradžioje Klaipėdos orai mane lepino, tačiau atėjus rudeniui, labai laukiau, kada bus įjungtas miesto šildymas. Žinau, kad žiemos čia būna šaltos, kad tai žymiai šalčiau nei man kada teko patirti, bet man įdomu tai išbandyti. Paklauskite manęs pavasarį ir aš pasakysiu, ką manau. Man patinka gyventi Klaipėdoje, nes šio miesto atmosfera – puiki, daug gamtos ir šaunūs žmonės.

Man labai patinka dainuoti Muzikinio teatro chore, nes čia dirba ne tik mieli vietiniai žmonės – KVMT kolektyvuose, kaip orkestre, balete, chore, galima sutikti įdomių, talentingų žmonių iš viso pasaulio, tad aš nesijaučiu išskirtinis.

Beje, Lietuvoje man pavyko užmegzti draugiškus santykius su žmonėmis vos tik išlipau iš lėktuvo Vilniuje: susidraugavome, nes kartu vykome autobusu iki Klaipėdos ir bendraujame iki šiol. Tad laisvalaikiu susitinku su draugais – taip randu vis naujų, gražių miesto vietų, bet labiausiai man patinka paplūdimys.

Aš apsistojau mažame bute, Žvejybos rajone, esančiame netoli Žvejų rūmų, kur mes repetuojame arba rodomi spektakliai, tad mano gyvenimas labai patogus.

Beje, mes, užsieniečiai, dirbantys KVMT, kartu mokomės lietuvių kalbos – esame tokie užsidegę ir laimingi, nes nekantriai laukiame laiko, kai be akcento prašneksime nuostabia lietuvių kalba. Stengtis skatina ir tai, kad susikalbėti tik angliškai Klaipėdoje sunku.

Ko labiausiai ilgitės būdamas toli nuo namų? Gal šeimos?

Sunkus klausimas. Ilgsiuosi daug įvairių dalykų, ne tik šeimos. Nors šeimos nariai, žinoma, mano ilgesio sąrašo viršūnėje, ypač mano 6 metų dukterėčia, mama, bet visų nevardinsiu – priminsiu, kad ir čia radau nuostabių draugų. Aš mėgstu savo darbą, teatro atmosferą, žinau, kad galiu įveikti visus sunkumus.

Didžiausia svajonė?

Kaip minėjau, Klaipėdoje radau tiek daug gerų draugų ir man taip viskas įdomu, kad iki šiol likdavo mažai laiko kūrybai. Mano svajonės didelės, ne tik kuriant muziką ar karjeros srityje, bet apie tai norėčiau nutylėti ir tiesiog dainuoti, kurti.

Apie kūrybinius planus: kai tik pradėsiu geriau suprasti lietuvių kalbą, norėčiau sukurti muzikos pagal lietuvių poemas. Jau turiu keletą idėjų. Žinau, ką galėčiau nuveikti, tačiau para, deja, turi tik 24 valandas. Ir kartais dienos pabaigoje aš tiesiog esu pavargęs ir galiu tik ilsėtis, paskambinti savo mamai, žiūrėti į dangų ir žvaigždes.