Mažojoje Lietuve adventas – tai metas, kai vis dar galiojo įvairūs draudimai išlikę iš pagoniškų laikų, naudojami burtai – patys žmonės taip suprato tą tikėjimų samplaiką.

„Senovės žmonės daug žinojo, kas mums šiandieną vėl paslėpta <...> Jie pažino daug paslėptų sylų (jėgų, aut. past.), išbandė visokias žoles ir želmenis, žynystę vartodavo ant garbės, <...> ypačiai Dievų tarnai, kaip lietuvninkai juos vadindavo kungai, kriviai, vaidalyčiai, sigonotai <...> Žynystė yra žinojimas paslėptų daiktų (paslaptingų dalykų, aut. past.) ir tų vartojimas visiems ant gero, bet žynystėje ar žynavime žmogus nor per piktas dvasias pašaukimą pono Dievo vardo apčėravimus ko pikto provyti prieš Aukščiausiojo norą ir valią <...> dabar krikščioniškame čėse, beje, tuodu du dalyku papratę esame sumesti į vieną puodą ir tai vadiname pagonišku pajunkimu“, – ištrauka iš J. Basanavičiaus „Juodosios knygos“. Užrašė Vilius Kalvaitis Mažojoje Lietuvoje.

Kaip matome iš ištraukos, du tikėjimai buvo persimainę ir nors buvo suprantama, kad pagoniškas tikėjimas lyg ir prieš Aukščiausiojo norą, bet pagarba jam buvo išlikusi. Tikėjimas, kad senovės žmonės daug žinojo, suprato augalų galias, paslaptingus dalykus, buvo išlikęs, kaip ir noras panaudoti tas žinias, tą žinojimą praktikoje.

Advento metu buvo galima dirbti ne visus darbus: verpdavo, ausdavo, vydavo virves ir pasakojo įvairias istorijas, tačiau buvo negalima kirpti avių, nes vilnos šiurkščios bus, ne visomis dienomis galima verpti, negalima pjauti malkų. Stebėdavo orą, ypač nuo gruodžio 12 d., nes viena diena atstodavo kitų metų mėnesio orus. Taigi, nuo gruodžio 13 d. priklausys koks bus 2022 m. sausis ir t.t. Lietuvninkų tikėjimai, burtai, gydymo receptai yra surinkti J. Basanavičiaus išleistoje „Juodojoje knygoje“.

„Jei merga savo būsimąjį vyrą matyt nor, tur ji Naujo meto pastininko nakt dvylikto adyno iš kuknės pradėjus triskart nuoga apie gyvenamąją apibėgt ir į kuknę sugrįžus <...> į pečių žiūrėt – šion matanti savo būsiantįjį vyrą“, – ištrauka iš „Juodosios knygos“ (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, V. 2004, 12 tomas).

Adventui dažniausiai buvo pjaunama žąsis. Kiti prieš Kalėdas pjaudavo kiaulę, kad būtų visiems mėgstamų vėdarų. Kai kurie vežė žąsis į Klaipėdą parduoti. Adventas buvo kaip gavėnia – skanumynai nebuvo valgomi, bet ir pasninkaujama nebuvo, maistas buvo paprastas. Kalėdoms kepdavo „mėdainius“, meduolius, pyragus, sausainius.

Iš Mažosios Lietuvos į didžiąją Lietuvą atkeliavo adventinio vainiko tradicija. Vainikas primena amžinąjį gyvybės ratą, kuris kviečia apsijungimui, bendrystei, buvimui kartu, sukuria jaukią atmosferą. Jis buvo dedamas ant stalo, kabinamas ant lubų, ant durų. Dažniausiai raudonais kaspinais ir raudonomis žvakėmis dabintas. Kai uždegdavo žvakelę, buvo giedamos giesmės, meldžiamasi. Yra prisiminimų, kad šalia vainiko būdavo pamerkiama pušies ar eglės šakelė iki eglutės atsiradimo.

Vainikas būdavo puošiamas gamtine medžiaga: bruknių, buksmedžio, žiemės šakelėm, kurios visad žalios bei kankorėžiais, džiovintais vaisiais.

Advento vainikai į Mažąją Lietuvą atkeliavo iš Hamburgo 1833 m., kur jaunas evangelikų pastorius įkūrė prieglaudos namus, o vienas jos darbininkas, norėdamas įsiteikti pastoriui, matydamas daugybę žvakelių, pagamino ratą, kur būtų degamos kasdieną po vieną žvakelę iki Kalėdų. Prieglaudos jaunuoliai šį ratą papuošė eglišakėmis. Tik laikui bėgant žvakių skaičius sumažintas iki 4, simbolizuojančių 4 savaites. Kai jau dega 4-oji žvakė, buvo įprasta, kad namiškiai nusiprausę, namus išsivalę eidavo puošti kalėdinės eglės. Nuo paskutinės vainiko žvakės uždegamos eglutės žvakės, o pats vainikas – sudeginamas.

Nuo XVI a. vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo atsirado maža eglutė. Kai Martynas Liuteris savo vaikams norėjo parodyti žvaigždžių spindėjimą danguje, per Kalėdas ant eglės uždegė žvakutes. Nuo tada eglutės imtos puošti žvakutėmis.

Kūčių vakarą buvo puošiama eglė – stikliniais žaisliukais, saldainiais, sausainiais, karpiniais, vaikų piešiniais, karpiniais. Parėjus iš Kūčių pamaldų tėvas uždegdavo žvakeles ir vaikai giedodavo giesmeles, gaudavo dovanėles. Kaimuose puošdavo iš šiaudų gamintais žaisliukais. Papuoštą eglutę laikydavo iki Trijų karalių – tą dieną ją nurengdavo ir sudegindavo krosnyje. Kalėdų dieną ateidavo Kalėdų Senelis, skaitomos eilės, giedamos giesmės.

Po Klaipėdos sukilimo, susijungus abiem Lietuvos dalims, žurnalistai, skubėję pateikti daugiau informacijos apie Mažosios Lietuvos gyvenimą, papročius, pradėjo rašyti ir apie vainiką. Taip ši tradicija pasiekė ir didžiąją Lietuvą.

Senųjų Agluonėnų apylinkių gyventojų prisiminimai apie Kalėdas

Viena moteriškė iš Kantvainių prisimena, kad per Kalėdas gaudavo dovanėlę po eglute. Kalėdoms buvo pinamas vainikas ant durų iš gamtinės medžiagos, nes jokių kaspinų ar žaisliukų tada, po karo, nebuvo. Jos netikra mama labai skaniai kepdavo, tad būdavo skanus pyragas. Eglutę puošdavo saldainiais, sausainiais, obuoliukais, žvakutėmis, apdėdavo vata. Kalėdų Senio nebūdavo. Dovanėlės būdavo labai mažos, simbolinės. Kalėdiniam vainikui, ji pamenanti, darydavo gėlytes iš krepinio popieriaus, kabindavo vainiką ant durų.

Erika iš Agluonėnų pamena, kad jos sesuo Gertrūda buvo gabi piešimui, menui. Piešdavo gražias atvirutes gimtadieniams ir darydavo žaisliukus kalėdinėms eglutėms. Išpiešdavo, paklijuodavo su kartonu ir kabindavo ant eglės. O ji prisirinkdavo blizgaus popieriaus, nes gyveno šalia Agluonėnų aerodromo, kur jo būdavo išmesta ir darydavo papuošimus eglutei. Eglutes dar puošė blizgiais saldainiais, figūriniais sausainiais bei žvakutėmis.

Ernos iš Poškų pasakojimas apie Kalėdas (užrašyta 2019 m.): „Eglę Kalėdom puošdavom su degančiomis žvakelėmis, stikliniais žaisliukais, saldainių prikabindavom, obuolių, vata apkaišydavom. Pirmąją Kalėdų, Velykų ar Sekminių dieną neleisdavo vaikams eiti į svečius pas kaimynus, bet antrąją dieną – leisdavo. Po tris dienas švęsdavom šias šventes. Trečiąją dieną išvažiuodavom kur toliau su bričkele (vežimas). Burtų neprisimenu jokių.“

Mikelis iš Poškų prisimena savo liūdną laiką iki Kalėdų, kai 1944 m., artėjant frontui, mamai su trimis vaikais teko tris kartus pasitraukti iš namų. Nepavykus pabėgti, grįžo namo, o namą rado tuščią, be langų, be daiktų. Mikeliui buvo 11 metų.

„Vargingos tada buvo Kalėdos. Dar sausainių mama iškepė, bet pamaldų nebuvo bent visus metus karo metu. Iš vis kunigų mažai buvo belikę, daug ištremtų...“, – prisiminė pašnekovas.

„O anksčiau būdavo Kalėdos su žąsimi, vaisiais, pyragais. Eglutė žibėdavo girliandomis, žvakutėmis, ateidavo Kalėdų Senis su dovanomis – tai būdavo knygos, saldumynai, kojinės, iš Klaipėdos tėvai parveždavo kokį apelsiną. Giedodavom iš giesmių knygų. Mokykloje irgi minėdavom adventą: darydavom adventinį vainiką su žvakutėm, sakydavom eilėraščius, karpydavom snaiges. Per Kalėdas važiuodavom į Vanagų bažnyčią, antrąją Kalėdų dieną – į svečius. Iš aerodromo paleisdavo tokio blizgaus popieriaus, kaip folija, tai vėjas atnešdavo, iš jo irgi darydavom papuošimus eglutei“, – prisiminimais dalijosi senolis.

Moteris, gyvenusi Kantvainiuose, bet nenorėjusi būti įvardinta, pasakojo, kad jokio pasninko pas juos nebūdavo, mėsą valgydavo ir advento metu, ir per Kūčias. Augino žąsis, tad kepdavo žąsį Kalėdom. Būdavo ant stalo balta mišrainė bei burokėlių mišrainė su pupelėmis ir silke. Kepdavo pyragus, turėjo formeles sausainiams ir formą pyragui. Ant stalo dar būdavo riešutai, obuoliai, saldainiai. Į pyragus dėdavo vanilę, cinamoną, kvapus, tarkuodavo šokoladą. Kepdavo mielinius pyragus, kepimo miltelių tada neturėjo. Vafliai nebuvo kalėdinis valgis, bet kavą miežinę antrą Kalėdų dieną gerdavo. Šokoladinių saldainių daug nebūdavo, šie buvo brangūs.

Vainiko neturėdavo, tačiau eglutę visada puošdavo iš krepinio popieriaus susuktais žaisliukais. Pailgas stiklinis papuošimas būdavo dedamas ant viršūnės. Žvakutės su įdėkliukais būdavo degamos ant eglutės, žvakučių būdavo įvairių spalvų, net išraitytų. Eglutė neužsidegdavo, ją gerbdavo, saugodavo.

„Mokykloje buvo draudžiama švęsti Kalėdas (sovietmetis), tad tik namo parėję minėdavome, skaitydavome lietuviškas giesmių knygas ir giedodavome, eidavome į bažnyčią. Broliai vyresni ateidavo persirengę Kalėdų Seniu ir atnešdavo dovanų: saldumynų, pieštukų, spalvų“, – pasakojo pašnekovė.

Trūdė pasakojo, kad jos tėvelis labai mėgo rašyti kalėdinius sveikinimus ir siųsti į Vokietiją broliams, seseriai. Pamena, kad Kūčių dieną puošdavo eglutę žaisliukais, vata, obuoliais, saldainiais. Agluonėnų mokyklos direktorius neleisdavo minėti Kalėdų bei eiti į bažnyčią. Tėvelis dažnai eidavo, ji – rečiau. Kalėdų Senio nepamena, bet dovanėles po eglute atrasdavo. Tai būdavo saldainiai, obuoliai, riešutai. Mama Kalėdoms rūkydavo žąsų kulšeles.

„Namie su šeima prie stalo skaitydavome šventas knygas, giedodavome. Močiutė mokė giesmes giedoti mintinai,“ – prisiminė senolė.

Medžiagą iš gyventojų rinko 2019–2021 metais Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė.