Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali didžiuotis, kad darbą jame žmonės renkasi ir šeimomis. Visagalė muzika ir pomėgis menui prieš kelis dešimtmečius į jį atvedė ir Novikų šeimą: rekvizito karaliene tituluojama Ekaterina Novikienė užkulisiuose viešpatauja jau 15-a metų, o jos vyras – Giedrius Novikas – Muzikinio teatro chore dainuoja beveik du dešimtmečius.

Trečias susitikimas baigėsi vestuvėmis

Mogiliove gimusios ir gyvenusios E. Novikienės mergautinė pavardė – Evstratova. Ji – meilės emigrantė. Jos vyras Giedrius Novikas, Klaipėdos muzikinio teatro choro artistas, prieš 17 metų su uostamiesčio choru „Cantare“ dalyvavo Mogiliove vykusiame chorų festivalyje „Visagalis Dievas“. Tuomet jai, Kultūros darbuotojai, buvusiai muzikos mokyklos koncertmeisterei-pianistei, buvo patikėta globoti Lietuvos chorą.

„Tai buvo tokia romantiška istorija, meilė iš pirmo žvilgsnio. Būsimas mano vyras G. Novikas išlipo iš autobuso, nusišypsojo ir man natūraliai pakirto kojas. Teko net atsiremti į autobusą, kad neišvirsčiau“, – prisimena E. Novikienė, tikinanti, kad meilė iš pirmo žvilgsnio – nėra pramanas. Po poros savaičių gavusi vizą ji atvyko pasisvečiuoti į Klaipėdą dešimčiai dienų, netrukus susiruošė ilgesnei – mėnesio viešnagei. „Trečią kartą į Klaipėdą atvykau savo vestuvėms (juokiasi). Mano artimieji nebuvo patenkinti, kad viskas vyksta taip greitai. Ypač prieštaravo močiutė, bet aš buvau tvirtai apsisprendusi“, – sako E. Novikienė.

Visa moters giminė – muzikantai. „Aš atstovauju penktą mūsų šeimos kartą, kuri negali nutolti nuo muzikos: mano močiutė – žinoma kultūros namų vadovė, turėjusi savo suburtą chorą, mano mama – pianistė, dirigentė“, – didžiuojasi ji.

Lietuvių kalbos mokėsi teatre

Kaip buvusi pianistė pradėjo dirbti Muzikiniame teatre aprengėja, vėliau – vyriausia rekvizitininke: „Kartą su vyru parduotuvėje sutikome teatro aprengėją Eglę Vareikaitę. Ji pajuokavo, kad Giedriaus žmona irgi turėtų dirbti ne kur kitur, o teatre, tad netrukus (2005 m. rugsėjį) taip ir atsitiko. Tuometinė Personalo vadovė Inga Gelžinytė išvydusi koncertmeisterės diplomą bandė siūlyti ir teatre imtis šios veiklos, tačiau aš nesutikau, nes tada dar nemokėjau lietuvių kalbos. Beje, teatro darbuotojams aš dėkinga už greitą ir efektyvų lietuvių kalbos mokymą. Pradėjau dirbti aprengėja, o choro moterys paragino mokytis kalbos, nes joms bus sudėtinga man viską versti į rusų kalbą, esą aš galiu klausti, kai ko nesuprantu lietuviškai. Ir aš išmokau lietuvių kalbą! Po metų (2006 m.) aš tapau teatro rekvizitininke: pradėjau nuo rekvizitininkės Aldonos padėjėjos pozicijos, paskui perėmiau jos veiklą“, – pasakoja E. Novikienė.

Daugeliui sudėtinga suprasti kaip sutalpinti, o svarbiausia laiku ir kiekvienam spektakliui, surasti reikiamą rekvizitą. „Svarbu sistema: jei tie patys daiktai naudojami ne viename spektaklyje, tai juos galima rasti prie to pastatymo, kuriame buvo panaudoti pirmą kartą. Kiekvienas spektaklis turi savo rekvizito aprašą: kai reikia viską paimi, o svarbiausia – po spektaklio viską padedi atgal. Spektaklio apraše pasižymiu ir kam kokį daiktą spektaklio metu turiu paduoti. Turime ir labai užmaršių atlikėjų, kuriems jau atrodo viską padavei į rankas, tačiau reikiamu laiku jis vėl to daikto neranda (juokiasi). Reikia suprasti: menininkai įsijaučia į savo vaidmenis! Ar spektaklio metu aš dirbu užkulisiuose? Žinoma. Spektaklio metu užkulisiuose gyvenimas virte verda: ten būna ne tik atlikėjai, bet ir aprengėjos, scenos darbuotojai, aš. Visi esame užsiėmę savo pozicijas ir susikaupę dirbame“, – akcentuoja E. Novikienė.

Kiek minučių turi?

Rekvizito karaliene vadinama E. Novikienė sako, kad spektaklių metu visada turi būti pasiruošęs netikėtumams. Tarkim, atlikėjas į sceną turi išeiti su akiniais. „Žmogus rankose laiko akinius ir laukia savo išėjimo į sceną. Taip jaudinasi, kad netyčia trekšt ir akiniai sulūžta. Aš turiu greitai sureaguoti ir šią problemą išspręsti. Spektaklių metu vyriausia aprengėja Paulina Arlauskienė stovi vienoje užkulisių scenos pusėje, aš – kitoje. Vyksta spektaklis. Staiga į mano užkulisių pusę „atskrenda“ šokėjas, kuriam ištrūko rūbų saga. Išgirstu „Katia, saga“ ir suprantu, kad turiu jam padėti. Negaliu jo siųsti pas aprengėjas – nubėk ten, tau padės. Aš, kaip pratusi prie teatro ritmo, klausiu: „kiek minučių turi?“. Jei atsakymas – trys minutės, viskas gana gerai. Čiumpu adatą ir siuvu. Negali delsti, turi būti viskam pasiruošusi. Mano tikslas – tą žmogų kuo greičiau išsiųsti į sceną“, – apie užkulisių adrenaliną ir siekiamą rezultatą pasakoja E. Novikienė.

Kuo darbščiąją Ekateriną žavi darbas Muzikiniame teatre? „Man patinka, kad dienos čia niekada nebūna vienodos. Niekada nežinai, ko laukti. Kiekviena spektaklis, net kiekviena repeticija – labai kūrybingas ir nepakartojamas procesas. Teatras – tikrai ne fabrikas (juokiasi): čia viskas nuolat keičiasi, sutinki naujus, įdomius žmones. Rutina man nepatiktų“, – sako Muzikinio teatro vyriausioji rekvizitininkė.

Atrodytų, jog buvusią pianistę turėtų traukti scena. „Aš ir esu scenoje, tik kitoje jos pusėje (juokiasi). Mano močiutė dėl to labai išgyvena, bet aš jai sakau, kad šiame darbe esu ne mažiau apsupta muzikos, meno, nei sėdėdama scenos viduryje. Juk galiu pacituoti bet kokį kūrinį iš Muzikinio teatro repertuaro ir pasakyti, kas tuo metu vyksta scenoje“, – tikina E. Novikienė.

E. Novikienė, pasitaikius progai, mielai pasimatuoja sceninius rūbus. Asm. albumo nuotr.

Kaip darbe, taip ir namie

Dirbdama Muzikiniame teatre Novikų šeima pagausėjo: jų sūnus Lauris nuo dvejų metų „augo“ teatro užkulisiuose, tad šiandien – jis labai komunikabilus bei žmones mylintis paauglys. Greitai dvylikos sulauksiantis vaikinas groja trombonu ir pianinu. G. Novikas ne tik puikiai dainuoja, bet ir groja klarnetu. Kartais jie pasvarsto, ar nepabandžius kartu imtis kokio nors muzikos kūrinio.

Anot E. Novikienės, būti kolegomis su savo vyru – jiems tiesiog natūralu. „Pradžioje labai džiaugiausi, kad mes dirbame viename darbe. Vėliau buvo laikas, kai tai truputį nervino. Dabar, atrodo, kad ir kitaip negalėtų būti. Darbe mes dirbame ir esame kolegos, o po darbo – esame šeima. Atradome naujas buvimo kartu spalvas“, – juokiasi vyr. rekvizitininkė.

Pašnekovė patvirtina gerai žinomą tiesą, kad Muzikinio teatro kolektyvas bendrauja ne tik darbe. „Mūsų darbo grafikas išskirtinis: šventės, savaitgaliai, vakarai, kai įprastai žmonės būna namie ar su artimaisiais, mes dirbame. Natūraliai gaunasi, kad teatro darbuotojai tampa tavo draugais ir tarsi šeimos nariais. Pasižiūri, kad šeimos švenčių metu tavo namuose susirinkę žmonės dažniausiai dirba Muzikiniame teatre“, – sako E. Novikienė.

Su vyru ir sūnumi. Asm. archyvo nuotr.