Vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera muzikos kalba publikai papasakos ne tik jaudinančią meilės dramą. Ji primins ir Danės krantinėje mylimojo belaukiančios, ir daugelio pasaulio miestų kraštovaizdį puošiančios Undinėlės istoriją.

Žinomiausia pasaulio Undinėlė – Danijoje

Undinėlė – danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakos pagrindinė veikėja. Ši 1837 m. pirmąkart pasakų rinkinyje išspausdinta pasaka tapo vienu iš literatūrinių šaltinių Jaroslavo Kvapilo eiliuotam libretui, pagal kurį Antonínas Dvořákas 1900 metais sukūrė operą „Undinė“.

Istorija apie mitologinę vandenų gyventoją įkvėpė ir Kopenhagos (Danija) skulptorių Edvardą Erikseną (1876–1959). Jo sukurta Undinėlės skulptūra tapo šio miesto simboliu. Undinėlės veido prototipu tapo skulptorių sužavėjusi balerina Ellen Price. 1909 m. Kopenhagoje ji buvo populiari Karališkojo Danijos baleto pagrindinė šokėja. Deja, ji nesutiko pozuoti nuoga ir pirmieji skulptūros štrichai gimė jai pozuojant su triko. Galiausiai balerina apskritai atsisakė pozuoti. Undinės kūną menininkas nulipdė įamžindamas savo žmonos Eline – vienintelės moters, kurios nuogą kūną jis galėjo išvysti nepažeisdamas įstatymų – moteriškas linijas. Beje, sendamas menininkas tapo itin religingas, tad labai išgyveno, kad populiariausias jo kūrinys – nuoga mergina. Siekdamas bent iš dalies išpirkti įsivaizduojamą kaltę, jis dosniai aukojo religinio švietimo fondams.

Kopenhagos Undinėlės skulptūros sukūrimą finansavo miesto alaus daryklos „Carlsberg“ įkūrėjas Carlas Jacobsenas. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Undinėlės kopija buvo pastatyta savo dabartinėje vietoje, šalia pakrantės promenados. Tikrąją Undinėlę (125 cm aukščio ir 175 kg svorio) skulptoriaus palikuonys saugo niekam nežinomoje vietoje. Ir ne veltui: skulptūra ne kartą buvo apgadinta vandalų. 1964 ir 1998 m. buvo nupjauta skulptūros galva, 1984 m. – jos ranka, o 2003 m., greičiausiai ne be sprogmenų pagalbos, skulptūra buvo išvis numušta nuo uolos. Po visų šių vandališkų išpuolių, siekdami apsaugoti skulptūrą, danai ją perstatė tolėliau nuo kranto, kad ji būtų sunkiau pasiekiama. Tačiau ir tai vandalų nesustabdė. Undinėlė pastaraisiais metais vėl tapo visuomenės dėmesio siekiančių įvairių teisių gynėjų taikiniu: 2017 m. skulptūrą keliskart apliejo dažais banginių ir delfinų medžioklės Farerų salose priešininkai, o 2020 m. ant uolos pasirodė užrašai „Laisvė Honkongui“ ir „Rasistinė žuvis“.

Nepaisant šių piktavališkų atakų, visa Danija kasmet švenčia Undinėlės gimtadienius bei vadina ją savo kultūros dalimi. 2013 m. vasarą buvo audringai švenčiamas Undinėlės šimtasis jubiliejus: krantinėje, netoli uolos, ant kurios „sėdi“ Undinėlė, buvo pastatyta scena, kur pristatytas jubiliatės garbei sukurtas miuziklas, o gyvos „undinės“ vandenyje iš savo kūnų sudėliojo skaičių 100.

Lietuviškos undinėlės

2015 metais Klaipėdoje, Dangės upės krantinėje, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos iniciatyva taip pat atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulptorius Klaudijus Pūdymas). Dviejų metrų aukščio skulptūrai išlieti prireikė 140 kg bronzos, o undinėlės uodegą puošia litų monetos. „Undinėlę“ sukūręs skulptorius K. Pūdymas mėgino žaismingai interpretuoti mitą apie Jūratę ir Kastytį. Anot menininko, ši undinėlė turi magiškų galių – patrynus ant jos rankos susirangiusį žaltį, galima tikėtis norų išsipildymo.

Lietuvoje yra mažiausiai trys undinėlių skulptūros: ne tik minėtoji Danės pakrantėje, bet ir Užupio undinėlė Vilniuje bei nedidelė undinės skulptūrėlė Nidos fontanėlyje.

2002 m. skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurta bronzinė skulptūra „Užupio undinėlė“, dar kitaip vadinama Užupio mergele, sėdi Vilnelės upės krantinėje įrengtoje nišoje, priešais Užupio kavinės terasą.

Nidos centre šalia Meno mokyklos įrengtame skverelyje 1962 m. buvo pastatyta dekoratyvinė bronzinė skulptūra „Poilsis“ (autorius Juozas Ruzgas). Tai paplūdimyje besiilsinčią moterį vaizduojanti figūrinė skulptūra. Svajingas moters žvilgsnis nukreiptas į šalia įrengtą baseiną su fontanu. Metams bėgant skulptūrą vietiniai gyventojai praminė „Undinėle“, kai kuriems ji žinoma ir kaip „Svajoklė“.

Undinės pasaulyje ir Baltijos jūros pakrantėse

Nors undinė – mistinė būtybė, gerbėjų jai netrūksta. Antai danas Philipas Jepsenas net sukūrė undinėms skirtą tinklalapį mermaidsofearth.com, kuriame pateikiama informacija apie daugybę undinių skulptūrų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Tinklalapis skelbia, kad pasaulyje yra daugiau kaip 160 undinių statulų. Iš jų vien Europoje – 82. Šalyse aplink Baltijos jūrą nurodyta 15 undinėlių skulptūrų, tačiau informacija gali būti netiksli, nes įvairių iniciatyvų dėka undinių statulų nuolat daugėja. P. Jepsenas yra išleidęs 200 puslapių knygą „Pasaulio undinės“, skirtą undinių statuloms ir skulptūroms.

Tarp daugiausiai undinių turinčių sostinių Baltijos jūros pakrantėse neabejotinai pirmauja Kopenhaga. Čia rastume ne vien visame pasaulyje žinomą undinėlę, bet ir mažesnę jos kopiją Tivoli parke bei dar mažiausiai dvi kitokias undinėles. Undinėmis gali pasigirti ir Lenkijos sostinė Varšuva. Legenda byloja, kad Varšuvoje įsikūrė Kopenhagos undinėlės sesuo. Ji neva norėjusi pakeliauti po Europą ir netyčia įplaukusi į Vyslą. Varšuvos priemiestyje išgirdęs jos gražų balsą, vienas pirklys supratęs, kad iš to galima uždirbti, sugavo ir įkalino undinę. Varšuvos gyventojai ją išlaisvinę. Ši pažadėjusi ginti miestą nuo negandų. Tad čia įkurdintos trys undinių skulptūros: dvi su kardais ir skydais ir viena pučianti kriauklę, virtusią ragu. Undinė vaizduojama Varšuvos taip pat mažesnių Lenkijos miestų – Ustkos, Bialobžegų – herbuose. Nemažai undinių (ar meliuzinų, sirenų) sutinkama ir Vokietijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos ir kitų šalių miestų herbuose.

Helsinkio simboliu tapusi Havis Amanda – taip pat undinė. Centrinę miesto turgaus aikštę prie pietinio uosto puošiančią skulptūrą fontano viduryje sukūrė švedų kilmės suomių skulptorius Carlas Wilhelmas (Ville) Vallgrenas (1855–1940), pavadinęs ją „Merenneito” (Undinėlė). Art nouveau stiliaus skulptūra (194 cm) buvo sukurta Paryžiuje 1906 metais, o savo dabartinėje vietoje Esplanadi bulvaro pradžioje sumontuota 1908-aisiais. Fontano skulptūrinę grupę sudaro iš jūros žolių iškylanti nuogos merginos figūra, jai po kojomis keturios žuvys purškia vandenį, o granitinį fontano baseiną puošia keturi jūrų liūtai. Pasak skulptūros autoriaus, undinėlės figūra turėjo simbolizuoti Helsinkio miestą, iškylantį iš jūros bangų. Tačiau ją iškart viešai užsipuolė suomių moterų teisių aktyvistės, pareiškusios, kad skulptūra nenatūrali ir nepadori, neturinti jokių suomių nacionalinės kultūros bruožų, moters figūra joje paversta seksualinių vyrų troškimų objektu, o keturi jūrų liūtai reprezentuoja geidulių apimtą vyrų giminę. Į tai Paryžiuje gyvenantis skulptorius šmaikščiai atsikirto per spaudą: „Tai jūrų nimfa, išnirusi iš jūros bangų. Savaime suprantama, kad tokiomis sąlygomis ji turi būti nuoga.“ Nepaisant priešingų nuomonių, undinėlė netrukus sulaukė ir simpatijų, jai prilipo įvairios pravardės: vietiniai švedai ją vadino populiarios liaudies baladės veikėjos Havis Amandos (dėl išduotos meilės jūroje nusiskandinusios merginos, tapusios undine) vardu, o suomiai – tiesiog Manta. Su Helsinkio undinėle susijusi įdomi tradicija, vadinama Mantan lakitus (Mantos blizginimas): kasmet vietinių universitetų studentų šventės Vappu išvakarėse balandžio 30 d. Manta tampa iškilmių epicentru – skambant muzikai minios akivaizdoje ji yra prausiama šepečiais ir muilu, o po maudynių ant jos galvos uždedama balta studentiška kepuraitė. Nuo pat skulptūros pastatymo gyvavusi šventė 1951 m. pripažinta oficialia miesto tradicija, o dar dešimtmečiu vėliau Havis Amanda buvo pasirinkta pagrindiniu Helsinkio turizmo simboliu. Tiesa, 2020 m. per pandemiją, vengiant masinių susibūrimų, fontanas buvo užtvertas, o Mantos blizginimo ceremonija pirmąkart vyko virtualiai.