Lina Januškevičiūtė su vaikais ir paaugliais kalbasi apie tai, ką kiti suaugusieji dažnai nutyli. Nors Lietuva jau daugiau nei 30 metų yra laisva, tačiau lytiškumo ugdymas suaugusiesiems – vis dar gėdinga tema. Apie ką jaunuoliai diskutuoja ir ko klausia lytiškumo ugdymo edukatorės? Kokių patarimų specialistė turi tėvams ir mokytojams? Pokalbis su nevyriausybinės organizacijos „Įvairovės ir edukacijos namai“ mokymų vadove Lina Januškevičiūte.

Kai lytiškumo ugdymo ekspertai kalba apie lytiškumą ugdymą, dažnai sako „amžiui pritaikytas“. Ką reiškia „amžiui pritaikytas“?

Tai reiškia, kad kalbama sąvokomis, kurios yra suprantamos būtent to amžiaus vaikams. Jei su jaunesniais vaikais mes kalbėtume apie lyčių stereotipus vartodami terminą „stereotipas“, jie gali mūsų nesuprasti. Bet jei kalbėsime paprastai, pavyzdžiui, „Ar mergaitės gali žaisti futbolą?“, „Ar berniukai gali verkti?“, vaikai tai puikiai supras. Lygiai taip pat jei penkiametis vaikas paklausia „Iš kur atsiranda vaikai?“, dažniausiai jam arba jai pakanka paprasto atsakymo, kad vaikas užauga mamos pilve. Vėliau gali kilti klausimas, iš kur vaikas tame pilve atsiranda, tada tėvai pasimeta: „Negi man dabar reikia pasakoti visą procesą?“ Ne, viso proceso pasakoti nereikia. Galima pasakoti apie biologinę pusę, kaip dvi ląstelės susijungia į vieną ir iš jų vystosi vaikas. Penkiolikmečiui žmogui tokios informacijos, žinoma, nebeužteks – galbūt atsiras pokalbis apie lytinius santykius.

Kitas svarbus skirtumas yra tai, kad mažamečiams vaikams mes perduodame informaciją, o su vyresniais paaugliais galime diskutuoti, keistis idėjomis, nes jie jau geba tą informaciją apdoroti ir pasidalinti savo nuomone.

Kada reikia pradėti su vaikais kalbėtis lytiškumo temomis?

Lytiškumo ugdymas yra visą gyvenimą vykstantis procesas. Visi daugmaž suprantame, kaip lytiškumo ugdymas vyksta iki tol, kol vaikui sukanka 5–6 metai: liečiame, rengiame, kalbamės, suteikiame privatumo ar savo kūno dalių pažinimo įgūdžius. Tokio amžiaus vaikams kyla klausimai, iš kur, pavyzdžiui, atsiranda vaikai arba kodėl mūsų kūnai skiriasi. Tačiau nuo maždaug 6–7 metų, kai vaikas ateina į pradinę mokyklą, iki maždaug 7 klasės, lytiškumo ugdymas nutrūksta ir šeimoje, ir mokykloje. Galbūt dėl to, kad suaugusieji nesijaučia drąsiai. Kai vaikų klausimai būna nepatogūs arba neaišku, kaip į juos atsakyti, suaugusieji dažnai pasirenka juos praleisti pro ausis. Vėliau, kai prasideda paauglystė, brendimas, pasidaro aišku, kad vėl reikia kažką daryti su lytiškumo ugdymu – paaugliams prasideda hormonų audros, viskas sproginėja, neaišku, kaip elgtis su savimi ir kitais žmonėmis. Tačiau tas tarpas nuo 6–7 iki 12–13 metų iš tiesų niekur nedingsta. Vaikai ir paaugliai informaciją apie lytiškumą vis tiek gauna iš kiemo draugų, bendraklasių, interneto. Tuomet suaugusiems kyla nerimas: ką dabar daryti? Tuo metu mes jau būname šiek tiek pavėlavę. Kai kurios temos turėtų būti gvildenamos dar ankstyvoje vaikystėje, o mes imame apie jas kalbėti tik maždaug septintoje klasėje.

Kokias temas ar klausimus reikėtų aptarti su vaikais, kurie jau nebe maži vaikai, bet dar ir ne paaugliai?

Šiame amžiaus tarpsnyje labai svarbu toliau kalbėtis apie temas, kurias turėtume pradėti aptarinėti su vaikais dar ankstyvoje vaikystėje – toliau mokyti apie saugumą, kūno privatumą, formuoti suvokimą, kad mano kūnas priklauso man ir niekas neturi teisės prie manęs liestis be mano sutikimo. Taip pat – apie manipuliaciją, nes tai yra ankstyvoji seksualinio priekabiavimo prevencija.

Esate vedusi daugybę lytiškumo užsiėmimų šios amžiaus grupės vaikams. Kaip atrodo 7–13 metų vaikų žinios? Ką praleidžia ir apie ką su vaikais nepasikalba suaugę žmonės?

Pradinėse klasėse sklando labai daug mitų ir baimės apie tai, kas ta paauglystė yra, ypač apie fiziologinius pokyčius. Dažnai, kai paklausiu pradinukų, kas yra paauglystė, jie atsako, kad tai yra pats baisiausias periodas žmogaus gyvenime arba kad tai yra periodas, per kurį viskas pasikeis. Kitaip tariant, į paauglystę vaikai ateina nepasiruošę, išsigandę.

Atsakant į klausimą, apie ką nepasikalba suaugusieji – tai pasiruošimas paauglystei, kuris susijęs ir su kūno priėmimo temomis bei lyčių stereotipai.

Nuo ankstyvo amžiaus mes gauname daugybę žinučių iš artimos aplinkos, taip pat mokytojų, draugų, draugių, žiniasklaidos apie tai, koks kūnas yra „geras“, koks – „blogas“, kas yra „normalu“, o kas – „nenormalu“. Paaugliai ne visąlaik turi pakankamai kritinio mąstymo, kad susigaudytų tarp visų tų žinučių. Tuomet kūno vaizdas ir priėmimas tampa ne tik fiziologiniu, bet ir emociniu klausimu. Jis prasideda nuo tikrųjų kūno dalių pavadinimų mokymo ir suvokimo, kad visi ir visokie kūnai yra vertingi. Kūno vaizdo tema yra labai svarbi ir santykiui su savimi, ir santykiui su kitais žmonėmis, ir santykiui su aplinka, pasauliu.

Būtina kalbėti ir apie atsirandančius lyčių stereotipus. Jie taip pat daro didelę įtaką mūsų santykiams – kaip priimame save ir kitus, ar galime būti draugais su kitos lyties žmonėmis. Dažnai pamirštame, kad prieš romantinius santykius vaikai tiesiog būna draugais, o apie draugystę kalbame labai mažai. Svarbu iškomunikuoti, kad mes galime susipykti ir vis tiek išlikti draugais. Svarbu išmokti gražiai pasakyti draugui arba draugei, kad aš nenoriu kažko su tavim veikti, suprasti kito žmogaus jausmus, mokėti rodyti dėmesį be sijonų kilnojimo, atskirti žalingus santykius nuo sveikų. Šiuos įgūdžius reikia ugdyti nuo labai anksti. Dabar situacija paradoksali: nesuteikiame jauniems žmonėms saugios erdvės mokytis, tačiau tikimės, kad jie mokės gražiai bendrauti, gražiai rodyti dėmesį, suprasti, kas yra draugystė, suprasti, kokie santykiai yra žalingi. Tačiau kaip jauniems žmonėms visa tai žinoti, jei mes su jais apie tai nesikalbame?

Viešojoje erdvėje lytiškumo ugdymas lyginamas su ankstyva seksualizacija, supažindinimu su informacija, kuriai jie nėra pasiruošę. Kiek jums ši baimė atrodo pagrįsta?

Viena psichologė yra labai taikliai pasakiusi: „Kaip mes galime traumuoti vaikus lytiškumo ugdymu, kai jie tame gyvena?“ Lytiškumo ugdymas yra apie mane, apie kiekvieną iš mūsų. Tai nėra kažkoks mistinis dalykas, apie kurį rašo straipsnius ir kuria edukacinius filmukus. Tai yra labai jautri, intymi tema apie mane.

Kai vaikams ir jaunimui atvirai pasakoji apie fiziologinius dalykus, pasakai, kaip yra iš tikrųjų, parodai, kad laikai juos lygiaverčiais, jaunimas gauna žinutę: „Aš tau nemeluoju ir nieko nuo tavęs neslepiu, aš tau suteikiu informaciją apie tave, kuri yra teisinga ir tikra.“ Tai jaunam žmogui suteikia įgūdžių priimti save.

Kiek yra paauglių, o net ir suaugusiųjų, kurie nepriima savo kūno? Kiek apie savo kūnus turime gėdos ir mitų? Kartais sutinku aštuntokų ir aštuntokių, kurie nežino apie menstruacijas. Menstruacijos yra visiškai natūralus kūno procesas, tačiau jis taip „sugėdintas“ ir apipintas mitais, kad paaugliai nenori apie tai šnekėti. Vyresniems paaugliams dažnai neleidžiama kalbėti apie kontraceptines priemones, nes manoma, kad po to paaugliai norės išbandyti lytinius santykius. Bet juk veikia ne taip – jei pasikalbame apie kupranugarius, patys kupranugariais nepavirstame. Tiesiog įgyjame daugiau žinių. Ką su tomis žiniomis daryti, nuspręs patys paaugliai – kontroliuoti kiekvieno jų žingsnio negalime.

Kokios lytiškumo ugdymo temos šiuo metu aktualiausios paaugliams/-ėms? Ką girdite, matote iš paauglių, su kuriais dirbate?

Santykiai, tiek draugiški, tiek romantiniai – kaip juos išlaikyti, kaip gražiai išsiskirti, kaip prisipažinti patinkančiam žmogui, kaip atsispirti netinkamam kito žmogaus elgesiui. Šie dalykai nėra savaime suprantami. Kartais suaugusiesiems kyla klausimas „Kodėl mes apie tai kalbame? Juk čia viskas ir taip aišku“. Paauglėms ir paaugliams nėra viskas savaime aišku, jie juk neturi tiek gyvenimiškos patirties. Negimstame mokėdami – net paimti mylimą žmogų už rankos nėra savaime suprantamas dalykas.

Kita tema, apie kurią kalbame vis daugiau, yra seksualinis priekabiavimas. Su šiuo klausimu nemaža dalis jaunų žmonių jau yra susidūrę, todėl jiems aktualu, kaip priekabiavimą atpažinti, kaip iš tokių situacijų išeiti, kur kreiptis. Visų lyčių jaunuoliams aktuali kūno tematika, kas vyksta su kūnu brendimo metu. Vyresniems paaugliams viena aktualiausių temų yra lytiniai santykiai, sulaukiame daug klausimų „ar normalu, kad..?“. Dažnai iškyla lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos tema. Lietuvos moksleivių sąjunga neseniai darė apklausą, kuri parodė, kad labai reikalinga yra ir psichikos sveikatos tema, ypač po karantino, kai didelė gyvenimo dalis buvo perkelta į virtualų pasaulį. Dar matome, kad lyčių stereotipų tema darosi vis mažiau aktuali – jauni žmonės yra gana sąmoningi, gebai diskutuoti ir išreikšti savo nuomonę suaugusiesiems.

Ką mums, kaip visuomenei, duoda kokybiškas ir laiku gautas, amžiui pritaikytas lytiškumo ugdymas?

Pirmiausia, kokybiškas lytiškumo ugdymas duoda suvokimą, kad nors esame skirtingi, esame vienodai vertingi ir svarbūs. Mūsų skirtumai nėra žalia spalva patyčioms ar pajuokai, tai – galimybė susipažinti su visais mūsų skirtumais ir panašumais. Visuomenėje matau daug pykčio ir neapykantos „kitokiam“. Lytiškumo ugdymas lavina supratimą, kad įvairovė mus jungia, o ne skiria.

Laiku gautas lytiškumo ugdymas padėtų mums kurti sveikus ir lygiaverčius santykius, kuriuose kalbėtumės su savo partneriais ir partnerėmis, draugais ir draugėmis ir apie intymius dalykus. Tarpusavio santykių, ribų įgūdžiai, kurių mokome vaikystėje ar paauglystėje, yra pagrindas šeimyniniam gyvenimui. Kol kas rengimasis šeimai dažnai suprantamas kaip pasiruošimas santuokos sukūrimui, tačiau skiriame dėmesio draugystės kūrimui. Nors šito nepaaiškiname, kad jauni žmonės kurs gražias, darnias šeimas. Bet kaip sukurti tą gražią šeimą, jei nežinau, ką tai reiškia?

Daugiau apie lytiškumo ugdymą bus kalbama kovo 24 d., nemokamoje konferencijoje mokytojams ir tėvams „Lytiškumo ugdymo vizija“. Konferencijos programa – ČIA.