Psichologė ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė neseniai į savo namus priėmė nuo karo pabėgusias ukrainietes. Moterys su savo paauglėmis dukromis iš Ukrainos atvyko, ieškodamos saugesnio gyvenimo. Pati Dalia neretai padeda moterims, nukentėjusioms nuo seksualinio smurto, smurto artimoje aplinkoje. Ir nors kol kas jai neteko akis į akį susidurti su nuo seksualinio rusų kareivių smurto nukentėjusiomis ukrainietėmis, ji papasakojo, kokias šiurpias istorijas išgirdo iš moterų, kurios pas ją apsigyveno.

Seksualinė prievarta – siaubinga patirtis

Pasak D. Puidokienės, ne viena iš Ukrainos atvykusi moteris pasakoja, kad žino apie vieną ar kitą auką, nukentėjusią nuo seksualinės prievartos.

„Jos dalijasi istorijomis, kad į ligoninę atveža kareivius ir moteris, merginas, kurios išprievartautos. Joms neina sustabdyti kraujavimo, jos išdraskytos, gydytojai turi gerokai pasistengti, kad joms padėtų. Jau nekalbu apie jų psichologinę būseną, nes trauma, patyrus seksualinę prievartą, yra didžiulė. Pas mane gyvenančios moterys turi paaugles dukras, sakė, kad jas gelbėjo, kad tik nepatektų kareiviams į akiratį, nes žino, kas tokiu atveju galėtų nutikti. Kolegės iš kitų organizacijų irgi minėjo, kad yra žinoma, jog labai daug prievartos patiria moterys Ukrainoje, ypač tokiuose nuošalesniuose miesteliuose, kur apsilanko rusų kareiviai“, – pasakojo specialistė.

Anot jos, po tokios patirtos prievartos, būtina skubi ir ilgalaikė psichologinė pagalba.

„Reikalingas specialistas, nes nepakanka, kad tave kažkas palaikys, užjaus, supras. Reikia pagalbos, kad padėtų kas nors tą prievartą išgyventi. Be to, reikia ją atpažinti. Pirmoji traumos fazė yra neigimas to, kas įvyko, ieškoma pateisinimų, kad karas, kad aplinka kalta. Visa tai yra normalu. Patirti tokią prievartą yra siaubas, didžiulis skausmas, todėl žmogus nori pabėgti, jis nenori su tuo gyventi“, – pasakojo psichologė.

Kita fazė – svarstymai, kodėl taip įvyko.

„Moterys iš Ukrainos ir man uždavė tą klausimą, o kodėl jie taip elgiasi, kodėl jie prievartauja. Prievartą patyrusias moteris gali lydėti vyrų baimė, gėdos jausmas, pyktis. Reikia, kad kas nors padėtų su visais tais jausmais susitvarkyti. Žmogus gali pulti į depresiją. Jis jaučia bejėgiškumą. Labai svarbu atstatyti tą galią, kurią turime kaip konstitucinį dalyką. Reikia leisti išgyventi tą skausmą, normalizuoti jį. Bet kokia prievarta yra nusikaltimas ir natūralu pykti ant prievartautojo“, – sakė pašnekovė.

Lietuvoje trūksta sistemos

Pasak psichologės, gijimo procesas, be abejo, užtrunka, bet labai svarbu, kad žmonės, išgirdę, kad kažkas patyrė prievartą, ragintų kreiptis į specialistą.

„Nukentėjusios moterys dažnai yra linkusios kaltinti save, kad gal jei būtų ko nors nedariusi, pasislėpusi, nusileidusi, gal kažkas būtų buvę kitaip. Net moterys iš Ukrainos pasakojo tokias istorijas, kad Ukrainos kareiviai, kadangi jie irgi mato tą situaciją, dalijasi patarimais, kaip elgtis: jei atėjo rusų kariai ir matai, kad yra prievartos grėsmė, tai, sako, apsišlapink, apsidaryk, kad atstumtum juos savo fizine būsena, kad jie nenorėtų tavęs prievartauti. Sutikite, kad tokie praktiniai patarimai kitokioje situacijoje sunkiai būtų suvokiami“, – sakė D. Puidokienė.

Paklausta, kur Lietuvoje nukreipti moteris, patyrusias seksualinę prievartą, psichologė sakė, kad, deja, pagalbos sistema šioje srityje mūsų šalyje yra skurdi.

„Labai gaila, kad tokios sistemos neturime, nes tokių žmonių nelabai yra, kur nukreipti, yra tik pavieniai specialistai. Todėl norėtųsi daugiau iniciatyvos iš mūsų valdžios, nes prievartos yra. Mes daug jos nepamatome toje pačioje artimoje aplinkoje, o trauma čia yra visam gyvenimui, nes tokia patirtis suardo visą žmogaus tapatumą“, – sakė psichologė.