Jau prieš porą metų Kvietinių bendruomenės aktyvui kirbėjo mintis organizuoti „Atvelykio“ šventę, kitaip – Vaikų velykėles Kvietiniuose. Deja, visus mus užklupusi pandemija sugriovė planus. Šiais metais ši šventė buvo įtraukta į metinius Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus planus ir Kvietinių bendruomenės švenčių planus. Yra sakoma, kad jei savo geromis idėjomis ir planais pasidalini su visata ir juos užrašai ant popieriaus – visa tai realizuojasi. Džiaugiamės, kad viskas taip ir pavyko.

Šventės tema buvo skirta mažiesiems. Planavome žaidimus ir veiklas vaikams, nes jie buvo pagrindiniai šventės dalyviai. Vaikai – mūsų kaimo ateitis, todėl stengiamės, kad Kvietiniuose jiems netrūktų šventinių užsiėmimų ir jie galėtų su pasididžiavimu pasakyti, kad yra kvietiniškiai. Tai – jau ne pirmas renginys skirtas vaikams, praeitais metais organizavome 3 dienų stovyklą – užsiėmimus NASA, Mokslininkas, kitas edukacijas kartu su Kvietinių biblioteka, kurios vyko bendruomenės namuose.

Šį kartą meldėme gero oro, kad lietus nesugadintų linksmybių, bet liaudies patarlė byloja, kad prie gero noro, nėra blogo oro... Jau nuo ryto žvalgėmės į dangų. Buvome suplanavę daugiau veiklų, netgi Atvelykio košės virimą, bet nusprendėme dėl stipraus vėjo, šios idėjos atsisakyti, kad košė neprisviltų. Palikime šią idėją kitiems metams...

Dažnai yra manoma, kad organizuoti panašaus pobūdžio bendruomenės šventes brangiai kaštuoja, bet ši šventė bendruomenei nekainavo nieko, tik savanorių ir kultūros centro darbuotojų darbą, iniciatyvą ir norą suburti, pabendrauti, susitikti prieš didžiuosius pavasario darbus. Gi tuoj visi kvietiniškiai panirs į kasdienius rūpesčius ir sėjos darbus. Šventė buvo šilta, pilna geros nuotaikos ir bendrystės. Dalyviai vieni kitus pažinojo, todėl šventė buvo jauki, be „sarmatijimosi“ ar nedrąsos. Visi vaišinosi karšta arbata, saldumynais, aktyviai įsijungė į žaidimus, kiaušinių ridenimo ir nešimo varžybas, bendravo ir džiaugėsi. Šventės vedėja Kristina Kažukauskienė kartu su bendruomenės valdybos pirmininku Gediminu Girgždžiu, kuris šventės metu tapo ir pagrindiniu šventės personažu, organizavo ir pravedė linksmus žaidimus, šokdino ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Visi įsijungė į linksmą šokių traukinuką, kuris sušildė apstingusius raumenukus ir kėlė visų nuotaiką. Išnyko ribos, išnyko kalbos barjerai tarp ukrainiečių ir lietuvių vaikų ir suaugusių. Visi pasijuto savais. Čia apsistojusios dvi ukrainiečių šeimos džiaugėsi gražiu papročiu, bendryste ir vietinių žmonių šiltumu, gerumu. Jie minėjo, kad Ukrainoje nėra tokios Atvelykio tradicijos. Visų nuostabai, čia laikinai apsistojęs ukrainietis Aleksandras, sudainavo kelias nacionalines ukrainiečių dainas. Jos nebuvo labai trankios ar linksmos, suprantama, tėvynėje karas ir krenta bombos. Bet viena daina, skirta mamoms, visiems buvo aiškiai suprantama ir visi lingavo kartu. Jautru ir miela. Vietinis gyventojas Kazimieras Rumbutis kvietė visus kartu sudainuoti lietuviškas dainas.

Šventė pavyko. Tai buvo akivaizdu, nes žmonės nesiskirstė, vis norėjo pabendrauti, pabūti, pasidžiaugti.

Tokia bendruomenės šventė yra mūsų tradicijų bei šaknų išsaugojimo šventė, vienybės šventė. Tai yra mūsų paveldas, išsaugokime tai ateities kartoms.

Šventės akimirkos – Kvietinių bendruomenės centro nuotraukose: