Karas siaubia Ukrainos žemę ir griauna šios šalies žmonių gyvenimus. Milijonams ukrainiečių teko priimti sprendimą, apie kurį anksčiau niekada net pagalvoti neteko: susikrauti būtiniausius daiktus, pasiimti vaikus ir ieškoti vietos, kur nekaukia pavojaus sirenos bei nesigirdi šūvių.

Saugų prieglobstį mūsų šalyje radusios ukrainietės tiki, kad Lietuva namais joms tapo laikinai, bet vos įsikūrusios kimba į darbus. Šįkart susipažinkime su trimis iš jų. Skirtingose Lietuvos vietose apsigyvenusias moteris sieja ne tik bendras likimas – bėgti nuo karo, bet ir tai, kad visų jų darbas Lietuvoje susijęs su vaikais.

Ilga kelionė į Lietuvą

23-jų metų Irynos Oliferchuk rankose – šių metų pradžioje gautas magistro diplomas ir beveik dvejų metukų dukrelė. Lietuvoje Iryna – jau daugiau nei du mėnesius. Per šį laiką ji ne tik apsiprato mūsų šalyje, šiek tiek pramoko lietuviškai, bet ir susirado darbą, apie kurį svajojo gyvendama gimtojoje Ukrainoje.

Prasidėjus karui, Irynos vyras įkalbėjo moterį vykti į saugesnį kraštą, o jis pats liko Vakarų Ukrainoje – padeda kitiems pabėgėliams atrasti saugų prieglobstį.

„Iš Rivnės miesto traukėsi daug žmonių. Situacija buvo baisi – per mūsų miestą važiavo tankai, žmonės verkė ir blaškėsi, buvo labai klaiku. O tai, kad man su vaiku reikia vykti būtent į Lietuvą, buvo vyro mintis – nutarėme, kad čia man su dukrele bus saugiau“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo jauna mama.

Į kelionę moteris leidosi kartu su seserimi, kuriai pavyko įsikurti Naujojoje Akmenėje. „Labai džiaugiuosi, kad atstumas tarp Naujosios Akmenės ir Ventos, kur laikinai įsikūriau aš su dukra, nedidelis. Mano vyresnioji sesuo į Lietuvą atvyko su savo dukra ir dviem jos vaikais. Tai jos anūkai, visai mažučiai“, – apie nuo karo bėgusią šeimą pasakojo Iryna.

Kelionėje į Lietuvą, anot moters, didelių problemų nekilo, bet ir lengva nebuvo: „Iš Rivnės į pasienį vykome autobusu, kuriame buvo daug vaikų. Atvykę į pasienį išvydome milžiniškas eiles. Jose mes praleidome tris paras. Tos paros buvo labai sunkios – neturėjome nei kur nusiprausti, nei ko pavalgyti.“

Lengviau atsikvėpti Iryna galėjo tik kirtusi Ukrainos–Lenkijos sieną, kur nuo karo bėgančias mamas su vaikais sutiko Lenkijos pusėje dirbę savanoriai. Jie pasirūpino, kad žmonėms būtų kur sušilti, pavalgyti, pagirdė karšta arbata.

Nauja pradžia ir svajonių darbas

Lietuvoje Iryna nesėdėjo rankų sudėjusi ir pirmiausiai apsilankė vietiniame vaikų darželyje. „Labai šiltai sutiko darželio direktorė, kuri iš karto viską parodė ir pasakė, ko reiks mano dukrai, kad galėtų pradėti lankyti šią ugdymo įstaigą. Vos tik dukra pradėjo lankyti darželį, kreipiausi į Užimtumo tarnybą. Savaitę laukiau darbo pasiūlymų ir jau buvau beveik pasiryžusi darbintis vienoje kavinėje, kuri kepa šakočius, kai man paskambino Ventos gimnazijos direktorė“, – pasakoja ji.

Įdomus sutapimas: gimnazijos vadovės Daivos Gricienės skambučio ukrainietė sulaukė kaip tik tą dieną, kai jau planavo priimti kito darbdavio pasiūlymą, bet galimybė pritaikyti studijų metu įgytas žinias ir paragauti pedagogo duonos buvo kur kas patrauklesnė. „Viskas vyko labai greitai. Penktadienį įvyko mūsų pokalbis, o jau pirmadienį ėjau į naują darbą. Nė karto dėl šio sprendimo man neteko gailėtis. Labai šiltai mane priėmė gimnazijos kolektyvas, o direktorė ir mokytoja Rita Gricienė, kurios klasėje man tenka darbuotis, man yra didžiausi autoritetai ir pagalbininkės, visuomet randančios laiko atsakyti į man iškylančius klausimus“, – apie naujo gyvenimo etapo pradžią pasakojo Iryna.

Matematikos ir fizikos mokytojos kvalifikaciją ir magistro laipsnį Iryna įgijo Rivnės valstybiniame humanitariniame universitete. Jau planavo pradėti profesinę karjerą gimtinėje, bet karas sujaukė jaunos šeimos planus ir į pirmąją savo darbovietę jauna specialistė įžengė toli nuo namų – Lietuvoje.

„Šiuo metu dirbu tik su ukrainiečiais specialiose klasėse, kuriose mokosi vaikai nuo pirmos iki dešimtos klasės pagal ukrainietišką švietimo programą. Aš dėstau jiems matematiką, fiziką, ukrainiečių kalbą ir pasaulio pažinimą, o mano kolegė Rita moko vaikus lietuvių kalbos“, –pasakojo mokytojos padėjėja dirbanti Iryna.

Ukrainietę džiugina ir tai, kad Lietuvoje atsidūrę karo siaubiamos šalies vaikai aktyviai kimba į mokslus: „Matau, kad mūsų vaikai Lietuvoje pritampa. Į mokyklą jie eina su džiaugsmu. Tėvai, kurie labai nerimavo, kaip seksis jų atžaloms adaptuotis neįprastoje aplinkoje, naujoje vietoje, kur kalbama kita kalba, taip pat labai džiaugiasi, kad vaikai į pamokas skuba noriai“.

Nors Lietuvoje Iryna jau apsiprato, jauna moteris nepraranda tikėjimo, kad netrukus galės sugrįžti į gimtąją Ukrainą. „Ukrainoje su vyru turime namą. Ten laukia mama. Labai norisi namo“, – pokalbio pabaigoje drebančiu balsu sakė pašnekovė.

Šokti moko ir ukrainiečių, ir lietuvių vaikus

„Namas, kuriame mes gyvename, yra netoli Nacionalinės gvardijos būstinės, tad vasario 24 dienos rytą į šį objektą atskriejo Rusijos kariuomenės paleista raketa ir statinį sunaikino. Buvo labai baisu“, – apie visam gyvenimui atmintin įstrigusius įvykius pasakoja ukrainietė choreografė Anna Sydorchuk.

Ši 40-metė moteris Tauragės meno mokykloje darbuojasi jau daugiau nei mėnesį. Iš Kijyvo srityje esančio Vyshorodo į Lietuvą ji atvyko su 11-mete dukra ir 16-mečiu sūnumi, o jos vyras liko su užpuolikais kovojančioje Ukrainoje.

Sprendimas vykti į Lietuvą, anot Annos, nebuvo spontaniškas: „Turime draugų, kurie gyvena Tauragėje, tad jau pirmosiomis karo dienomis jie pradėjo mus kviesti į Lietuvą. Kai mūsų regione prasidėjo aktyvūs kariniai veiksmai, nusprendėme šį kvietimą priimti.“

Ukrainietė pasakojo, kad kelionė nebuvo lengva. Atvykti į Tauragę prireikė daugiau nei trijų parų – keliuose buvo labai daug transporto priemonių, didelės spūstys, nes daugybė žmonių stengėsi ištrūkti iš šalies. Bet į Lietuvą moteris vyko žinodama, jog bus sutikta artimų draugų, o jos šeima bus pasirūpinta: „Nebuvo taip, kad važiuotume į niekur. Su žmonėmis, kurie mus priėmė, daug metų palaikome ryšius. Atvykę apsistojome draugų vasarnamyje, bet netrukus pradėjome dairytis būsto pačioje Tauragėje, kad vaikams būtų arčiau mokykla. Mums pavyko rasti namą miesto centre. Jame apsistojome aš ir dar dvi moterys su vaikais iš to paties Vyshorodo miesto. Šias šeimas pažinojau dar iki karo, tad kartu smagiau ir drąsiau. Šiuo metu viename būste gyvename aštuoniese.“

Namų ilgesį slopina darbas

Tauragėje su vaikais įsikūrusi Anna jau turi ir darbą – moteris dirba Tauragės meno mokykloje šokių mokytoja. „Šiuo metu mokau dvi ukrainiečių ir vieną lietuvių mokinių grupes. Kol mano lietuvių kalbos žinios nėra labai geros, dirbu su jaunesniais ukrainiečiais vaikais ir vyresniais lietuvių vaikais, su kuriais galiu susikalbėti angliškai, rusiškai ir šiek tiek lietuviškai“, – šypsojosi pašnekovė, kuri Ukrainoje buvo subūrusi vaikų šiuolaikinių šokių kolektyvą „Dance club style“. Deja, jo narius karas išblaškė po visą pasaulį.

Darbą Lietuvoje sėkmingai susirado ir kitos iš Vyshorodo atvykusios ukrainietės. „Viena iš moterų, su kuria kartu gyvename, įsidarbino mokytojo padėjėja, nes turi pedagoginį išsilavinimą, kita, Kyjive dirbusi prestižinėje kosmetologijos klinikoje, Tauragėje darbo pagal specialybę nerado, todėl įsidarbino greitojo maisto restorane. Labai tikiuosi, kad ateityje, įsivyravus taikai Ukrainoje, į Lietuvą atvyksime tik į svečius ir visuomet džiaugsimės sutikdami Ukrainoje lietuvius, kurie dabar taip nuoširdžiai mums padeda“, – sakė Anna.

Pasirūpino savo ir kitų vaikais

Šiuo metu Lietuvą antraisiais namais vadinančios Nataliios Nefedovos istorija išskirtinė. Šiauliuose su sūnumi ir gabių jaunųjų Ukrainos sportininkų grupe įsikūrusi moteris ne tik įsidarbino ugdymo įstaigoje mokytojo padėjėja, bet taip pat tapo pirmąja pagalbininke ir patarėja būriui be tėvų svečioje šalyje atsidūrusių ukrainiečių vaikų.

„Mes iš pradžių niekur vykti neketinome. Planavome likti visa šeima kartu nepaisant bombardavimų“, – pasakojimą pradeda 39-erių Nataliia. Šeima gyveno Kyjivo pakraštyje – nuo jų namų iki liūdnai pagarsėjusių Bučos ir Irpinės gyvenviečių vos 20–25 km, tad sprogimų garsai atsklisdavo nuolat. – „Atrodė, dar akimirka, ir bombos kris mūsų kieme“.– Laimei, Nataliios šeima nuo okupantų nenukentėjo.

Netrukus šeima suprato, kad sūnus, kuris lankė graikų-romėnų imtynių treniruotes, neturės sąlygų toliau sportuoti. „Mūsų treneris ryžosi ieškoti būdų, kaip vaikai galėtų tęsti treniruotes, tobulinti savo meistriškumą. Jis surado žmones Lietuvoje, kurie galėjo mums padėti, tad beliko susiruošti ir leistis į kelią“, – apie tai, kodėl jai ir sūnui laikinais namais tapo Lietuva, pasakojo pašnekovė. Nataliios vyras ir du vyresni vaikai liko Kyjive.

Moteris pasakojo, kad į Lietuvą ji keliavo ne tik su savo sūnumi – trys suaugusieji į mūsų šalį iš karo siaubiamos Ukrainos atlydėjo vienuolika vaikų: „Viena mama vyko su keturiomis savo atžalomis, vienas senelis su anūku, aš su sūnumi, o penki vaikai vyko be tėvų. Ačiū Dievui, visų mūsų grupės vaikų tėvai gyvi. Likusieji Ukrainoje pasirašė atitinkamus dokumentus, kad jų atžalos galėtų išvykti kartu su mumis.“

Naujame darbe – kolegų pagalba

Paklausta, kaip pavyko įsikurti Šiauliuose, Nataliia pasakoja, kad ukrainiečiai buvo sutikti labai šiltai ir apgaubti rūpesčiu: „Mums labai pasisekė, nes buvo viskuo pasirūpinta – ką valgysime, kur miegosime ir kaip mums susitvarkyti reikiamus dokumentus.“

Pati Nataliia – anglų kalbos mokytoja, Kyjive dirbusi privačiame vaikų darželyje. Visai neplanuotai atsidūrusi Lietuvoje ji greitai susirado darbą – dirba mokytojos padėjėja Šiaulių sporto gimnazijoje. „Mano darbas – padėti mokytis vaikams ukrainiečiams, kuriems sunku tai daryti atsidūrus kitakalbėje aplinkoje“, – sako sėkmingai prie lietuvių pedagogų kolektyvo prisijungusi ukrainietė.

Darbą susirado ir kartu su Nataliia į Lietuvą atvykusi jos žemietė – virėjos specialybę turinčią keturių vaikų mamą įdarbino vienas Šiaulių viešbutis. „Iš pradžių ji labai nerimavo, nes nemoka lietuvių kalbos, bet sulaukė pagalbos iš kolegų – bent šiek tiek rusų kalba kalbantys viešbučio darbuotojai suskubo padėti, o dabar net padavėjai užsakymus jai dažnai pateikia dviem kalbomis – lietuviškai ir rusiškai, todėl dirbti daug lengviau“, – apie geranorišką lietuvių pagalbą kalbėjo pašnekovė.

Anot ukrainiečiams pagalbos ranką ištiesusios Šiaulių sporto gimnazijos direktoriaus Andriaus Stočkaus, prasidėjus karui jie patys domėjosi, kaip galėtų padėti sportuojantiems Ukrainos vaikams. Pedagogė Nataliia, pasak direktoriaus, ne tik padeda mokytojams, kurie nekalba rusiškai, bendrauti su iš Ukrainos atvykusiais mokiniais, bet ir pati rūpinasi šiais vaikais.