1 tipo diabetas – tai sunki lėtinė endokrininė liga, kai dėl insulino trūkumo sutrinka medžiagų, o ypač angliavandenių apykaita. Dažniausiai susergama vaikystėje arba jauname amžiuje. Dėl nežinomų priežasčių pats organizmas, t. y. jo imuninė sistema sunaikina kasos beta ląsteles, gaminančias insuliną. Todėl sergantys 1 tipo diabetu visą gyvenimą turi leistis insuliną. Gydymas yra efektyvus, užkerta kelią ūmioms ir lėtinėms komplikacijoms, kai užtikrinama savikontrolė (daugkartinis gliukozės kraujyje tikrinimas), fizinis aktyvumas, diabeto kontrolės mokymas. Sergantysis mokomas sušvirkščiamą insulino dozę derinti su maistu, fiziniu krūviu. Tai daug pastangų ir finansinių išteklių reikalaujanti nepagydoma jaunų žmonių liga.
Visuomenė mažai žino apie šią ligą – dauguma girdėję, kad diabetą dažnai išprovokuoja netinkamas gyvenimo būdas ir (ar) genetika. Tai yra 2 tipo diabetas, kuriuo dažniausiai susergama vyresniame amžiuje. Sergant šiuo visuomenėje labiausiai paplitusiu diabeto tipu (1 tipo diabetas sudaro tik 5 procentus visų sergančiųjų cukriniu diabetu), sutrinka insulino, kurį išskiria kasa, įsisavinimas organizme, bet kasa išskiria insuliną, dažnai net daugiau nei reikia.
Žinia apie nustatytą cukrinį diabetą pribloškia ir galvoje sukelia tikrą sumaištį. Išliejus kibirą ašarų ir milijoną kartų Dievo paklausus, kodėl tai nutiko būtent man ar mano vaikui, kyla klausimų, kaip reikės gyventi toliau. Nors liga ir skamba grėsmingai, gyventi įmanoma – kažkiek kitaip, su papildomomis procedūromis ir taisyklėmis, bet neatsisakant savo tikslų ir svajonių.
1 tipo cukrinio diabeto simptomai:
- Troškulys
- Dažnas šlapinimasis
- Didelis nuovargis
- Prasta savijauta
- Svorio kritimas
- Alkis
- Blogai gyjančios žaizdos
- Regėjimo sutrikimai
Ar alternatyvi medicina pajėgi kovoti su diabetu?
Ne. Žinoma, iš žmogaus tikėjimo neatimsi ir visos priemonės – cinamono arbata, topinambų ir bambukų ūglių salotos, kvėpavimo pratimai, homeopatiniai žirniukai – gal ir gali padėti pasijusti geriau, bet su sąlyga, kad nebus nutrauktas tradicinės medicinos atstovų paskirtas gydymas. Tikėti, kad Jūsų tėvo krikšto tėvo sesers vyro pusbrolio sūnus pasveiko nuo diabeto medituodamas Merkinės piramidėje, neverta – jei tai būtų tiesa, medicina tikrai apie tai žinotų ir niekas neslėptų, kad tai įmanoma. Ar visą gyvenimą reikės leistis insuliną? Visą gyvenimą daug ką darome – valomės dantis, mankštinamės, keliamės anksti į darbą ar mokyklą, tvarkome namus ir t. t., nes tai padeda jaustis geriau arba neturime kito pasirinkimo. Medicina žengia į priekį ir galime turėti viltį, kad ateityje bus viskas paprasčiau, bet kol kas belieka tik dėkoti F. Bantingui už insulino atradimą.
Ar tikrai diabetas neišgydomas?
Neišgydomas, bet kontroliuojamas. Jums patiems, pasitelkus įvairias priemones ir technologijas, teks pavaduoti savo kasą. Kontrolė pirmomis dienomis atrodo neįmanoma ir sudėtinga, bet ar drąsiai jautėtės pirmą kartą sėsdami prie automobilio vairo? Ar užteko pasitikėjimo savimi pirmą dieną naujoje darbovietėje ar mokykloje? O šachmatų partijoje visada esate laimėtojas? Kasdien įgyjama patirtis, išmoktos pamokos daro mus stipresnius, gudresnius, išmanesnius, tad nepraėjus nė pusmečiui būsite asas ir net patarinėsite naujai susirgusiems.
Ar man reikės mesti darbą?
Šis klausimas labiausiai kankina susirgusių mažylių mamas, kurioms atrodo, kad niekas geriau už jas neprižiūrės vaiko. Tačiau šiuolaikinių technologijų galimybės (gliukozės rodiklių stebėjimas telefone, insulino suleidimas SMS žinute ir pan.) ir sutvarkyta teisinė sistema, įpareigojanti ugdymo įstaigas užtikrinti vaikų su įvairiais poreikiais ugdymą, tikrai leidžia tėvams dirbti. Žinoma, su darbdaviu pravartu aptarti nenumatytų atvejų (užsikimšę kateteriai, paslapčia suvalgyti saldainiai ir pan.) tikimybę, taip pat apsvarstyti patogesnį darbo grafiką ar nuotolinio darbo galimybes. Su ugdymo įstaigos vadovybe ir darbuotojais suderinus vaiko priežiūros (savirūpos) planą, yra užtikrinamas net ir labai mažų vaikų saugumas, jų tėveliams būnant darbe. Suaugusiems diabetu sergantiems žmonėms gali kilti keblumų dirbti pavojingus ar didelio fizinio krūvio reikalaujančius darbus. Tačiau rūpinantis sveikata, stebint gliukozės rodiklius, naudojantis naujausiomis technologijomis, tikrai galima būti darbingam.
Ar man užteks pinigų ligos priežiūrai?
Sergančius vaikus auginančioms šeimoms valstybės skiriamų pinigų (300–400 Eur per mėn.) ligos priežiūrai paprastai užtenka, nes insulinas, diagnostinės juostelės, medikų paskirta insulino pompa, jos keičiamos dalys, tam tikri sensoriai yra kompensuojami arba įsigyjami su nedidele priemoka. Žinoma, jeigu norėsis naudoti kitokias, Lietuvoje neregistruotas ir nekompensuojamas priemones, išlaidų gali susidaryti daugiau. Suaugusiems ir darbingiems, komplikacijų neturintiems diabetu sergantiems žmonėms pašalpa ligos priežiūrai neskiriama, insulinas kompensuojamas su nedidele priemoka, o nemokamai skiriamų diagnostinių juostelių dažnai neužtenka ir tenka įsigyti už savo lėšas. Vieni dėl to skundžiasi valstybės abejingumu, užuot inicijavę teisės aktų pokyčius, kiti savo ligai prižiūrėti patiriamas išlaidas (50–200 Eur per mėn.) vadina investicija į sveikatą.
Ar reikės atsisakyti mėgstamos veiklos?
Dažniausiai šis klausimas kyla daug keliaujantiems, aktyviai sportuojantiems ar turintiems ekstremalių pomėgių. Ligos pradžioje tikrai gali būti sunku palaikyti stabilią glikemiją fizinio aktyvumo ar ištvermės reikalaujančios veiklos metu, tad reikės daug domėtis ir eksperimentuoti. Tačiau ne vienas cukriniu diabetu sergantis žmogus yra įrodęs, kad ši liga tikrai nėra trukdis nei žygiams į kalnus, nei bėgimo maratonams, nei šuoliams parašiutu, nei nardymui, nei bokso treniruotėms.
Ar cukriniu diabetu sergantis žmogus yra saugus likęs vienas?
Jei liga gerai valdoma, žmogus yra dėmesingas savo sveikatai ir savijautai, aplinkinių pagalba jam nėra būtina, tačiau saugiau jaučiamasi, kai bent artimiausi žmonės žino apie jo buvimo vietą. Ar sergantį vaiką palikti vieną, priklauso nuo jo amžiaus, savarankiškumo, bet, savaime suprantama, nuolat palaikomas ryšys, gliukozės rodiklių stebėjimas nuotoliniu būdu padeda saugiau jaustis ir vaikui, ir jo tėvams (globėjams).
Ar galima valgyti saldumynus?
Sergant cukriniu diabetu valgyti saldumynus ne tik galima, bet kartais ir reikia, jei ištinka hipoglikemija (yra tekę matyti netgi cukraus vata besimėgaujantį „cukrinuką“). Kitais atvejais, kaip ir bet kuriam sveikam žmogui, saldumynais piktnaudžiauti nerekomenduojama. Per šventes galima paskanauti torto gabalėlį, o karštomis dienomis atsigaivinti porcija ledų. Be to, dabar yra nemažas pasirinkimas becukrių, gliukozei kraujyje įtakos nedarančių skanumynų, kurių galima įsigyti specializuotose parduotuvėse arba pasigaminti patiems.
Ar įmanoma pavalgyti viešojo maitinimo įstaigose?
Šiais laikais daugelis kavinių, barų, restoranų siūlo įvairiam skoniui ir poreikiams pritaikytą maistą, tad klientą vertinanti įstaiga tikrai pasistengs Jums įtikti. Svarbiausia išsiaiškinti, per kiek laiko maistas bus patiektas, kad būtų galima laiku susileisti insuliną. Vaikų darželiuose, mokyklų valgyklose valgiaraštis su apskaičiuota maistine verte žinomas iš anksto, tad su vaiku galima susidaryti savaitės planą, ką jis valgys ir kiek insulino kaskart susileis.
Kaip išvengti pašaipų?
Patirtis rodo, kad dažniausiai šaipomasi tada, kai liga slepiama. Todėl reikėtų išdrįsti atvirai kalbėti apie ligos atsiradimo priežastis, keliamus iššūkius, parodyti naudojamas priemones, nevengti prašyti pagalbos. Netgi vaikai, kurie yra mėgėjai pašiepti vieni kitus dėl bet kokio menkniekio, su didžiausiu rūpesčiu ir supratimu imasi globoti savo draugus „cukrinukus“, jei su jais apie ligą yra kalbamasi.
Kas turi žinoti apie mano / mano vaiko ligą?
Apie tai, kad Jūs ar Jūsų vaikas serga cukriniu diabetu, turėtų žinoti artimiausi žmonės ir tie, su kuriais susiduriama kasdienėje veikloje – kolegos, mokytojai, treneriai, būrelių vadovai. Suaugę žmonės paprastai vengia kalbėti apie savo ligą, nes juos erzina perdėtas dėmesys ir pamokslavimai apie pasveikimo galimybes, tačiau tikrai bus ne laikas apie tai kalbėti, kai netikėtai ištiks sunki hipoglikemija ir prireiks aplinkinių pagalbos. Mokykloje, darželyje, būreliuose ar treniruotėse sergantį vaiką supantys žmonės turėtų žinoti, kokių priemonių imtis pakilus ar nukritus gliukozės kiekiui kraujyje, todėl tėvai (globėjai) turėtų būti suinteresuoti supažindinti bendruomenę su vaiko liga ir jos valdymo priemonėmis ir galimybėmis.
Ką daryti, jei man / mano vaikui gėda, kad serga?
Vieni drovisi akinių, kiti kiek įmanoma slepia dantų kabes, treti dėl apkūnumo ar nuplikimo lindi namuose ir nesilanko jokiuose renginiuose, o sergantys cukriniu diabetu ir gėdydamiesi viešai susileisti insuliną ar pasimatuoti glikemiją rizikuoja savo sveikata ir netgi gyvybe. Patiriantiems gėdos jausmą reikia palaikymo ir supratimo, kurį vieniems pavyksta gauti pasikalbėjus su pačiais artimiausiais žmonėmis, kitiems išsigelbėjimu tampa konsultacija su psichologu, tretiems – nuoširdus pokalbis su pozityviu ir ilgesnį laiką sergančiu ar sergantį vaiką auginančiu žmogumi. Vaikams ir paaugliams, sunkiai susitaikantiems su liga, ypač padeda buvimas su likimo draugais, todėl pravartu paieškoti specialiai cukriniu diabetu sergantiems vaikams organizuojamų renginių (pvz., organizuojama vasaros stovykla Šventojoje, stovykla Kačerginės sanatorijoje „Žibutė“, LSMUK Endokrinologijos klinikos ir Lietuvos diabeto forumo stovykla Molėtų r. ir kt.).
Kur semtis žinių?
Ruošdamiesi apsilankymui pas gydytoją pasirenkite klausimų sąrašą ir vizito metu stenkitės viską iki galo išsiaiškinti. Tačiau, kaip sergantys žmonės juokauja, yra diabetas, apie kurį išmano medikai, ir yra MANO diabetas, kurio valdymo niuansus galima išsiaiškinti tik pačiam. Socialiniuose tinkluose yra nemažai grupių, vienijančių diabetu sergančius žmones, taip pat tinklaraštininkų, kurie dalijasi savo patirtimi, receptais, atradimais. Svarbu sugebėti atsirinkti ir pasinaudojus patarimais sau nepakenkti, nes tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks Jums. Nereiktų pasikliauti informacija aklai, visada pravartu paanalizuoti, palyginti su tuo, kas rašoma mokslinėje literatūroje. Lietuvoje taip pat yra cukriniu diabetu sergančių žmonių klubų, kurie noriai dalijasi informacija, rengia bendruomenės susitikimus, paskaitas, kuriose galima pasisemti reikalingų žinių ir įgyti stiprybės bei pasitikėjimo savo jėgomis.
