Daugiau nei 862 milijonų eurų – štai tokią įspūdingą sumą per paskutiniuosius metus, skaičiuojant nuo 2021 metų rudens, remiantis Lietuvos statistikos departamentu, siekė tekstilės, drabužių ir avalynės mažmeninės prekybos apyvarta specializuotose parduotuvėse. Jei vieno rūbo vidutinę kainą prilygintume 25 eurams, išeitų, kad per metus Lietuvoje parduodama daugiau nei 30 milijonų vienetų rūbų. Jei darytume prielaidą, kad vienas rūbas vidutiniškai sveria apie 300 gramų, matytume, kad per metus buvo parduota apie 10 milijonų kilogramų drabužių. Įspūdingi skaičiai, tiesa? Ir verta atkreipti dėmesį, kad į juos nėra įtraukti prekybos šalies turgavietėse duomenys. Ar mums tikrai reikia tiek drabužių ir kur keliauja tie, kurie jau tapo nebereikalingi?

Kiekvienas mūsų kasmet išmetame po 20 kg tekstilės

Kaip teigia Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis, Lietuvos gyventojai per metus vidutiniškai išmeta apie 57 tūkstančius tonų tekstilės atliekų, t. y., kiekvienas – po maždaug 20 kilogramų. Visa tai sudaro apie 8 procentus viso komunalinio atliekų srauto, tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis būtų 5 procentai, rašoma pranešime spaudai.

„Ką rodo šie skaičiai? Kad ekonomiškai gyvename visai neblogai ir vartojame tikrai daug. Taip pat, kad tikrai turime erdvės sprendimams, kurie skatintų tvaresnį vartojimą ir mažintų aplinkos taršą. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad į tuos 57 tūkstančius tonų yra įskaičiuojamas į šalį įvežamas itin didelis dėvėtos tekstilės, kuri tikrai ne visa tinkama naudoti, kiekis“, – pasakoja A. Skinulis.

Paklaustas, kas nutinka su į atliekas patekusia tekstile, pašnekovas atviras: „Lietuvoje po truputį plečiasi ir stiprėja tekstilės atliekų surinkimo sistema – didžiuosiuose miestuose daugėja atskirų, būtent nebenaudojamai tekstilei skirtų konteinerių. Juose surenkama tekstilė vėliau išrūšiuojama,
kai kas paliekama pakartotiniam panaudojimui ir dažniausiai yra eksportuojama į besivystančias Azijos ir Afrikos šalis.

O į mišrių atliekų srautą patekusi tekstilė pirmiausia su visu tuo srautu nukeliauja į mechaninius atliekų rūšiavimo įrenginius. Dalis tokio jau išrūšiuoto mišraus atliekų srauto yra sudeginama, trumpiau tariant, panaudojama energijai gauti. Tai nėra labai gerai, bet ir nėra pati didžiausia blogybė.

Būtina atminti, kad tekstilė nėra vien biologinės kilmės, tarp išmestų drabužių, patalynės, užuolaidų, kitų audinių – labai daug sintetinių gaminių, kurie tikrai nėra labai draugiški aplinkai ir natūraliu keliu gamtoje irtų labai ilgai. Kita dalis mišrių atliekų srauto, deja, bet patenka į sąvartynus.“

Tvaraus vartojimo ratą įsukti nesunku

Nebedėvimas, nebereikalingas, pabodęs drabužis, ypač jis dar kokybiškas, nesunešiotas, turi teisę gyventi toliau, nebūtina jo atiduoti į tekstilės surinkimo punktus ar juo labiau išmesti tokiu būdu didinti atliekų srautą – tuo įsitikinusi klaipėdietė Asta Burneckienė, kurios iniciatyva Klaipėdoje ir Vilniuje jau kuris laikas veikia kelios parduotuvės, pavadintos ypatingu vardu „META tvarios mados namai“. Parduotuvėse prekiaujama jau kažkam iki tol priklausiusiais rūbais, aksesuarais bei avalyne.

Anot pašnekovės, jos įkurti mados namai veikia kiek kitokiu principu nei tradicinės dėvėtų drabužių parduotuvės, į kurias prekės iš Vakarų Europos yra vežamos tonomis, ir tarp kurių, be abejo, didelė dalis drabužių bei avalynės dažniausiai yra jau nebetinkami naudoti.

„Pas mus, skirtingai nei į dėvėtų drabužių parduotuves, atkeliauja pačių vietinių lietuvių sunešti daiktai, kuriuos parduodame komiso principu“, – pasakoja A. Burneckienė.

Moters teigimu, komise prekiaujama tik kruopščiai atrinktais ir tik geros kokybės drabužiais, batais, rankinėmis bei aksesuarais, mat į šias parduotuves rūbai atkeliauja tiesiai iš moterų spintų, neretai turintys įdomias, unikalias istorijas. Tuo tarpu daugelis moterų, norėdamos atlaisvinti savo namų lentynas, parduodamus daiktus įvertina vos keliais eurais.

„Gyvenimas nestovi vietoje, keičiasi moterų išvaizda, figūros linijos, pomėgiai ir požiūris, stilius, tad natūralu, kad kažkada be galo branginta apranga ilgainiui tampa nebereikalinga. Mūsų parduotuvių idėja – nebūtina nebemielų, spintos lentynose ilgokai gulinčių drabužių atiduoti į tekstilės surinkimo punktus ar juo labiau jų išmesti su šiukšlėmis bei taip teršti aplinką.

Visai nesunku įsukti tvaraus vartojimo ratą, t. y., leisti nebereikalingoms suknelėms, kostiumėliams, palaidinėms ar kelnėms, striukėms ar paltams už neįtikėtinai nedideles kainas „atrasti“ naujas šeimininkes ir tokiu būdu bent šiek tiek prisidėti prie greitosios mados apimčių mažinimo, pristabdyti greitą vartojimą. Keliame sau tikslą – per metus „išgelbėti“ 20 000 kilogramų rūbų“, – tvirtina A. Burneckienė ir priduria, kad tarp išgelbėtų rūbų neretai galima atrasti tikrų stiliaus „perliukų“.

Ką daryti, kad tekstilės atliekų mažėtų?

Šioje srityje labai daug gali pati valstybė ir tik po to kiekvienas iš mūsų – tuo įsitikinęs Aplinkos apsaugos instituto vadovas A. Skinulis. Anot jo, valstybė yra atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymą, viskas priklauso nuo jos sprendimų, teisinio reglamentavimo.

„Gyventojas gali būti itin atsakingas, vartoti tvariai, būti ekologiškas, rūšiuoti atliekas, bet jei jis neturės kur jų priduoti, sistema strigs, neveiks. Nemažai darbų jau padaryta, tačiau tobulėti dar tikrai yra kur“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak jo, labai reikšmingu indėliu tvarkant šiuo atveju tekstilės atliekas būtų pačių gamintojų atsakomybė.

„Ką turiu galvoje? O gi tai, jog gamintojai, parduodantys savo produkciją, turėtų rūpintis ir atliekų surinkimo sistema, jos finansavimu. Kitaip tariant, žmogus X parduotuvėje pirkdamas naują drabužį, turėtų turėti galimybę į ją atnešti ir nebenaudojamą, jam nebetinkamą tekstilę. Taip pat labai svarbus dalykas – atliekų rūšiavimo ir surinkimo sistemos patogumas.

Tekstilės konteinerių kol kas šalyje tikrai yra per mažai. Na ir gyventojai turi žinoti apie tekstilės surinkimo galimybes. Būtina kuo didesnė informacijos apie tai sklaida, kryptinga edukacija. Ir to tikrai galima pasiekti. Prieš kurį laiką turėjome iššūkių su elektros prietaisų atliekų surinkimu. Tačiau akivaizdu, kad šiandien bent jau šių atliekų surinkimo, rūšiavimo sistema veikia išties puikiai“, – pastebi A. Skinulis.