„Kur sraunus Merkys tarp pievų Nemunan įpuola

Ten sodyboj mūs nuo seno berželiai svyruoja.

Čia tėviškė mano brangi užvis mylimiausia

Kito nėr tokio kampelio, ji yr man brangiausia. “

(Partizanų eilėraščiai „Sugriauta tėviškė“ 1946 06 12)

Kiekvieno žmogaus istorija prasideda jo gimtinėje. Gyvenime kai kurie dalykai, mano nuomone, linkę nesikeisti. Tam tikri veiksmai (pirmieji žingsniai, ištarti žodžiai, namuose skambantis krizenimas ar verksmas, pavirtęs baime) vyksta dabar, bet vyko ir tada, kai nei manęs, nei, greičiausiai, tavęs, gerbiamas skaitytojau, dar nebuvo šioje Žemėje. Žinoma, vyksta tai gal kiek kitokiu pavidalu ar kitoje vietovėje. Pavyzdžiui, anais laikais kilęs Lietuvos partizaninis karas sugriovė ne vieno piliečio svajones: užsiimti mėgstama profesija, kalbėti gimtąja kalba ar gyventi su savo šeima laisvoje tėvynėje. Na, o šiais laikais vis dar tebesitęsiantis (nuo 2011 metų) Sirijos pilietinis karas ar Ukrainos karas yra įrodymas, jog praeitis, dabartis ir ateitis glaudžiai susijusios – be vienos nebūtų kitos, o ir nesvarbu, kokios šalies pilietis būsi – visada palaikysi, aukosiesi už savą. Ir tik tas, kuris mena, iš kur kilęs – geba gyvenimą išvysti įvairiapusiškai. Tad siūlau pasvarstyti, kas kiekvienam iš mūsų yra Lietuva, gimtasis kraštas? O kas mes be šių dviejų vietovių?

Lietuva – vieniems tai „mažas taškelis pasaulio žemėlapyje“, kitiems – „šalis, kurią tūkstantmečius kūrė žmonės. Žemė, apraizgiusi mus protėvių meile, patirtimi, jų dalyvavimu kare ir mylėtais žmonėmis“... Man Lietuva – tai mano šeima, jos istorija ir atsidavimas tautiečiams. Jau minėtame Lietuvos partizaniniame kare mano giminės priėmė atsakomybę stoti į miško brolių gretas ir ginti savo šeimas, tėvynės garbę ir žemę, net jei tai reikštų, jog jiems patiems neteks jau pamatyti laisvo šio krašto. Jų atsakingas bei drąsus pasirinkimas – tapti ryšininkais ir apie šį istorijos tarpsnį šviesti visuomenę. Ne veltui poetas rezistentas B. Krivickas regėdamas lietuvių atsidavimą rašė :

Mūsų liko gal iš šimto vienas,

Bet kova vis tęsias atkakli.

Užtat turim būt savam kely

Šimtą kartų tvirtesni kaip plienas.

Vykęs pasipriešinimas šiandien primena – valstybėje slypi visa žmogaus esmė ir esybė. Tad Lietuva, gimtinė – tai mano namai, tai MŪSŲ namai, tai patys MES!

Vis dar kirba klausimas, koks tas žmogus be gimtojo krašto? Ir, tiesą pasakius, į šį klausimą aš Jums daugiau nei mikčiojantis paklydėlis atsakyti negaliu. Aišku, galėtumėme patikslinti, kad toks asmuo tik ieško galimybės „surasti save“, tačiau ar tikrai toks nutolimas nuo tėvynės, gimtojo krašto (gal net išsižadėjimas?) gali būti tapatinama su tapatybės paieškomis, savistaba?.. Juk tėviškė beveik kiekvienam – savasties, tvirtybės, sąmoningumo, moralinio brandumo šaltinis. Kol kas dar negaliu suvokti, kaip toks atitolimas ar net, sakyčiau, blaškymasis paskatins atrasti save? Galiu teigti, jog būtent tėvynėje žmogus atranda save, suformuoja asmenybę, gebančią gyventi pagal vertybes. Vadinasi, asmuo negali gyventi be tėvynės.

Sutikite, neretai kai kurie pamiršta, iš kur yra kilę ir kas yra iš tiesų, koks reikšmingas gimtasis kraštas, kokia brangi mums Lietuva – juk „visur gerai, bet namuose geriausia“. Todėl, lietuvi, šie nagrinėjami klausimai skirti tau: gimtasis kraštas yra dalis tavęs, tu kuri Lietuvą!