Uždaros durys, giliai susimąsčiusios,

rymot mįslingai, uždengusios paslaptį...

Ką gi jūs saugot? Gal gelmės ten skaisčiosios

grožio aušrinio? Gal laimę ten slepiate?

(M. Vaitkus „Ateitis“)

„Kai aš mažas veizėdavau į jį, atliekantį šventas apeigas, mąstydavau: Gražus kaip aniolas! Ir aš norėčiau tokiu kunigu būti!“ Tokiais žodžiais atsiliepia 79-erių metų Mykolas Vaitkus savo atsiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“ kalbėdamas apie savo vaikystės svajones, tapusias realybe. Joje autorius apnuogino savo vidinį pasaulį, atskleisdamas savo paslaptis, susijusias su gimtuoju kraštu, ugdžiusiu jaunąjį Mykolą Vaitkų.

Mokydamasi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje įpratau besibaigiant seniesiems metams pasidomėti, kokioms garsioms Lietuvos asmenybėms bus skirti ateinantys metai, kokios istorinės datos reikšmingiausios. Šių metų sąraše atradau dar neregėtą vardą – Mykolas Vaitkus. Sužinojau, kad jis – kilęs iš Gargždų ir nutariau pasidomėti, kokios jo patirtys, jaunystės akimirkos nulėmė, kad jis tapo kunigu, rašytoju, poetu, žinomu ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje?

Būsimasis rašytojas nuo vaikystės dienų pradėjo lankyti Gargždų bažnyčią, tačiau ji jam nepadarė stulbinamo įspūdžio: „Ji net pat pradžioj man nekaip teužimponavo.“ Nepaisant to, ji, o ne kas kitas, suartino Mykolą su parapijiečiais, kai ateidavo jo eilė ginti bažnyčios garbę ir didybę. Tuo metu bažnyčia buvo ne tik maldos namai, bet ir švietimo įstaiga. Kas galėtų pagalvoti, kad vaikystės mieli užsiėmimai gali nulemti visą likusį gyvenimą? Daugelis patirtų akimirkų lieka tarsi užversti knygos lapai, kai kurias dienas, valandas prisimename retais atvejais, nes žmogus visada turi judėti pirmyn, tobulėti ir būdamas savo gyvenimo knygos autoriumi rašyti savąją istoriją. Tačiau, kad galėtum rašyti, reikia išmokti ir skaityti. Tai M. Vaitkus pradėjo daryti nuo mažų dienų. Pirmoji jo lietuviškoji knyga buvo maldaknygė pavadinimu „Aukso altorius“. Ją padovanojo „šeimos bičiulė šimtametė senelė, šventa elgetėlė“ tik tada, kai jis išmoko skaityti lenkiškai. Tėvas anksti pastebėjo sūnaus žingeidumą, labai stengėsi jaunąjį Mykolą mokyti skaityti. Neturėdamas lėšų ir kitų tinkamų sąlygų, Mykolas skaitydamas knygas persikeldavo į senus laikus, savo vaizduotėje išvysdavo neregėtus kraštovaizdžius, aprašomų žmonių portretus, gebėjo atpažinti knygų herojų vertybes. Taip pažino kančias, kurias išgyveno nusidėjėliai.

Bažnyčia yra didelė daugelio žmonių gyvenimo dalis. Kuomet atsitinka nelaimė, žmonės prisimena Dievą tikėdamiesi stebuklo, o gęstant vilties žiburiui dažnai ir kitų šventųjų paramos. Bažnyčios atmosfera leidžia žmogui būti atviram sau, išpažinti nuodėmes, atverti savo širdį aplinkiniams. Šiandien Gargždų bažnyčioje rengiami „Gospel“ festivaliai, ko gero, yra vienas iš tų organizuojamų renginių, kurie padeda suartinti žmones nepaisant jų socialinės padėties, darbo, išsilavinimo, pažiūrų. Manau, kad ir kokie išgyvenimai mane belydėtų, bažnyčios atmosfera man išliks nepalyginama su kitomis vietomis būtent dėl minėto renginio. Kunigas M. Vaitkus teigia, kad jam „kiekviena bažnyčios procesija“ skyrėsi viena nuo kitos. Kai kurių pamaldų jis nemėgo, jos nedarydavo jokio įspūdžio, tačiau buvo ir tokių, kurios lėmė labai svarbius ateities sprendimus. Tai tikėjimo, vilties, meilės ir gailesčio aktai, pasak būsimo poeto: „Tai būdavo nuostabiai gilus ir gražus išgyvenimas.“ Malda tarsi nuplaudavo nuodėmes, padėdavo išvengti amžinosios pražūties, atverdavo žmonių širdis ir kviesdavo visus atgailaujančius kartu susivienyti maldoje. Puikiai suprantu būsimo rašytojo požiūrį, nes man bažnytinės „procesijos“ prilygsta skirtingoms giesmėms. Mane labiausiai žavi giesmė pavadinimu „Lord hold me“ (aut. Hans Christian Jochimsen). Ją pirmą kartą išgirdau giedant ne visam chorui, o dviems nuostabių balsų savininkėms, dirigentėms, kurioms jaučiu labai didelę pagarbą. Savo balsais jos sugebėjo prisiliesti prie visų bažnyčioje buvusių žmonių sielų, jas paguosti, nuraminti. Nuo tos dienos žinojau, kad ši giesmė man reikš daug daugiau nei kitos, nes ji suteikia man ryžto, ramybės ir stiprybės. Vadinasi, tokia akimirka padaro didelę įtaką jauno žmogaus gyvenime. Jis pasijaučia neatsiejama bendruomenės dalimi, kuri norėdama augti kartu turi duoti tam tikrą auką mainais.

Šiuolaikiniam jaunimui profesijos rinkimasis yra viena opiausių problemų. Specialybių yra tiek daug ir jos – visos skirtingos, tad daugelis nebegali apsispręsti, kuo išties norėtų tapti. Ne kiekvienas jaunas žmogus gali nuolankiai vykdyti tėvų prašymus, tuo labiau, kai tai yra susiję su jo ateitimi. Kartais tėvų peršama nuomonė gali pasirodyti savanaudiška, tai gali sukelti nepageidaujamų pykčių, nesutarimų tarp vaikų ir tėvų. Aš abiturientė, todėl galiu drąsiai teigti, kad tvirtai žinančių, kuo nori būti, mokinių yra nedaug. Kartais mokinys apsispręsti negali dėl patirties stokos, užsibrėžto tikslo neturėjimo, sunkių gyvenimo sąlygų. Tai atima daug brangaus laiko, kurį jaunuolis galėtų investuoti gilindamas konkrečias žinias. Mykolas Vaitkus taip pat susidūrė su panašia problema prieš 100 metų. Jo lemtingasis sprendimas eiti kunigo keliu nebuvo vien tik dėl meilės Dievui. Jis gimė didelėje 8 vaikų šeimoje. Tėvas – siuvėjas, o mama – uoli šeimininkė, tad gautos pajamos ne taip džiugino prisiminus, kad namie laukia visi aštuoni vaikai. Padėtį apsunkino ir paskola, su ja koja kojon žengė palūkanos, o neilgai trukus prisidėjo ir antroji skola. Geriausias sprendimas buvo į kunigų seminariją išleisti pirmąjį sūnų Aleksandrą, kad kuo greičiau padėtų tėveliams iš skurdo ištraukti kitus vaikus. Juk kunigu tapti ne taip ir sunku – mokslai trumpesni, jaunas vikaras visad gauna palaikymą ne tik iš parapijos, bet ir iš žmonių, o tėvams tai – didžiulė laimė ir pasididžiavimas. Tačiau ne viskas klostėsi, kaip norėta: „Vyresnysis griežtai atsisakė eiti per mokyklų skaistyklą – verčiau bet kurį sunkų darbą dirbti.“ Laimė, kad ketvirtasis sūnus Mykolas jau buvo ragavęs darbininko duonos ir suprato, kad ją užsidirbti – be galo sunku. Jo apsisprendimas tapti kunigu buvo pagrįstas patirtimi, apskaičiavimu šeimos labui. „Tad gal aš panorsiu? – tėtis manęs klausė. Aš nesvyruodamas sutikau – verčiau per bet kokią mokyklą eiti, tik jau ne sunkų darbą dirbti!“ Ši mintis gali būti vertinama dvejopai, tačiau aš pritariu jo nuomonei. Iš asmeninės patirties galiu teigti, kad intelektualus darbas gali nuvarginti kur kas labiau nei fizinis, tačiau mokymasis man yra atgaiva. Manau, kad mokslas vis dar nėra pakankamai įvertintas. Tai sritis, galinti suartinti skirtingų kultūrų žmones, leisti jiems dalintis mintimis, suprasti vieniems kitus, mokslas leidžia tobulėti žmogui plečiant akiratį, kaupiant vertybių kraitelę. Dar būdamas jaunas Mykolas Vaitkus pasirinko nuošalyje palikti didžiulį ir įvairiapusį pasaulį, kuris jį taip domino. Vaikinas nusprendė, kad būtina padėti tėvams ir užsitikrinti stabilią ateitį. Tad, nors ir proto, o ne širdies vedamas, Mykolas tapimą kunigu pavertė savo nuoširdžia pareiga, tikslu: „Ir tą savo pažadą ryžaus ištesėti kaip šventenybę.“

Manau, kad tokio empatiškumo ir ryžto trūksta šiuolaikiniam jaunimui. Dabar moksleiviai ir studentai galvoja tik apie asmeninę naudą, o ne visuomeninę. Jie yra linkę pasiduoti tik ištikus nelaimei, sutižti prireikus prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus. Toks intelektualus žmogus kaip Mykolas Vaitkus tampa šauniu pavyzdžiu dabartinei jaunuomenei ir ateities kartoms. Jo knygose vaizduojamos per amžius garbinamos vertybės: šeima, tikėjimas, meilė, tėvynė, gamta. Žmonės, kurie gyvena remdamiesi šiomis pamatinėmis vertybėmis, neabejotinai ras atsakymus į jiems labiausiai rūpimus klausimus.

Džiaugiuosi, kad LR Seimas 2023–iuosius metus skyrė kanauninko Mykolo Vaitkaus 140-osioms gimimo metinėms. Taip susipažinau su šiuo žmogumi. Galiu teigti, kad kunigą, redaktorių, Lietuvos rašytoją Mykolą Vaitkų suformavo jo vaikystės ir jaunystės aplinka: Gargždų miestas, medinė bažnytėlė ir didelė besąlygiškai mylima šeima. Ir, žinoma, gyvenimo dovanotos akimirkos. Pasinaudojusi Jono Lankučio viešosios bibliotekos ištekliais, turėjau galimybę susipažinti su šio rašytojo poezija, atsiminimais. Viena labiausiai patikusių minčių iš eilėraščių knygos „Nušvitusi dulkė“ buvo ši:

Daug grožio pasaulyj. Gyvent – jo ragauti

ir savą pasaulį sukurt dar gražesnį .

Nors dar nesu tikra, kokia veikla užsiimsiu ateityje, bet, pasitelkdama Mykolo Vaitkaus išmintį, tikiu, kad visada įžvelgsiu gyvenimo grožį ir pati stengiuosi kurti gėrį, eiti ten, kur „pasaulis platus ir saulė tikslas bus!“