Nuo šiandien „Regitroje“ startuoja motociklininkų egzaminų sezonas. Apie tai, ką svarbu žinoti, nusprendus vairuoti motociklą ir kaip tinkamai pasiruošti egzaminui pasakoja Aldona Juozaitytė, kuri yra ne tik „Regitros“ egzaminavimo skyriaus atstovė, bet ir aktyvi motociklų gerbėja.

- Ką jums pačiai reiškia prasidedantis motociklininkų sezonas?

- Motociklininkė esu beveik 15 metų, taigi mano pasaulyje šis sezonas yra dovana, kurią kiekvienais metais vėl gaunu ir tampu dėkinga pasauliui, kad važiuoju ir galiu patirti tą visą gėrį, kurį suteikia motociklas. Esu laiminga ir ta laime norisi ne tik „užkrėsti“ kitus, bet ir paraginti daryti tai atsakingai.

Motociklas nėra tiesiog tik dviratė transporto priemonė, motociklizmas yra požiūris, kuris dažnai skiriasi netgi tarp motociklininkų. Motociklizmo formos yra įvairios: nuo susisiekimo priemonės iki kelionių žirgo, nuo varžybų ar sporto įrankio iki įvaizdžio elemento visuomenėje ir pan.

Todėl žvelgiant į pradedantį motociklininką, man norisi paklausti, o kodėl norisi vairuoti motociklą. Ar dėl to, kad aplinkiniai tuo žavisi, o galbūt norisi kažkam įrodyti, gal net ir sau, kad galite? O gal tai netikėtai atrastas ir pakerėjęs laisvės pojūtis? Traukia technika, sportas, varžybos, greitis? Patogu važinėti iš taško A pro B į C, taupiau ir patogiau? O gal esate iš tų, kurie tiesiog jautė, kad tai yra „būtent tai“?

- O kodėl taip svarbu rasti atsakymus į šiuos klausimus?

- Atsakius sau „kodėl“, suprasite, kad yra ir „todėl“. Motociklas yra padidintos rizikos transporto priemonė, todėl labai svarbu suvokti, kokia išties yra šios kelionės vertė. Važiuodamas motociklininkas privalo išlikti budrus, saugoti tiek save, tiek kitus. Aš vairuoju motociklą, nes jis nuveža mane į atokiausias ir gražiausias vietas, o kad ši kelionė tęstųsi ilgai – vairuoju atsakingai ir saugiai. Man tai reiškia būti atidžia.

Su motociklu vairuoju „dvigubai“, t. y. mąstau už save ir už tą, kuris yra arčiausiai manęs eisme: kaip jis elgiasi, ar mato mane, ką galėčiau dar padaryti, kad abu atsižvelgtumėme į vienas kitą ir pan. Nuolatos iš anksto stebiu kitus ir prie jų prisitaikau bei tikiuosi, kad jie prisitaikys prie manęs.

- Kaip manote, į ką svarbu atsižvelgti būsimiems motociklininkams?

- Jei planuojama važinėti ne vienam, labai svarbu teisinga kompanija – ieškot tol, kol ją atras. Netinkama kompanija gali nuskubėti ir palikti horizonte už nugaros, tad nesąmoningai norėsis lėkti, net jei tai ir tampa nesaugu. Jeigu turi tarsi vytis kitus – drąsiai keiski kompaniją. Mūsų, motociklininkų, yra daug, tikrai būsimas motociklininkas atras savo tempu važinėjančių ir panašaus požiūrio į motociklizmą žmonių.

Taip pat jau baigėsi laikai, kai važinėta be šalmų, nes jų nebuvo. Šiandien turime platų apsaugų pasirinkimą, tad įsigyti jas – privalu. Šalmas – tik naujas ir pats kokybiškiausias, kiek galima sau leisti, nugaros apsauga – stipresnė nei porolonas, įsiūtas striukėse. Šarvai arba alkūnių ir pečių apsaugos, kelių, tinkami batai – taip pat būtina. Negalima manyti, kad „ai, įsigysiu vėliau“ – tas laikas jau gali ir nebeateiti.

- Kalbant apie egzaminą, ką reikėtų žinoti motociklininkui, kaip tinkamai jam pasiruošti?

- Teisė vairuoti motociklą, kaip ir pats egzaminas – tik pradžia, kai leidžiama pagaliau savarankiškai važinėti eisme. Puiku, jei egzaminas išlaikytas užtikrintai ir neabejota priimtais sprendimais. Visgi, svarbiausi ne egzaminuose atliekami nugludinti manevrai, o išsiugdytas motociklininko saugus požiūrį į eismą, t. y. į savo paties elgesį ir pasirinkimus, tam, kad ši kelionė tęstųsi ilgai ir sėkmingai.

Ne šiaip sau prašome egzamino metu atlikti „gyvatukę“, „aštuoniukę“, ar važiuoti pėsčiojo greičiu. Kiekvienas manevras turi savo prasmę. Pavyzdžiui, lėtoje „gyvatėlėje“ įgundama sukti vairą ir išlaikyti pusiausvyrą važiuojant lėtai, taip pat valdyti greitį su sankaba ir/ ar kojiniu stabdžiu. Greitoje „gyvatėlėje“, kai jau kūnu lenkiamas motociklas, išmokstama posūkių technika, suprantama, kaip veikia išcentrinės jėgos, kaip valdomas motociklas vairuotojo korpusu.

Važiavimo „aštuoniuke“ manevras išugdo žvilgsnio svarbą – važiuodami motociklu turime žiūrėti ten, kur norime nuvažiuoti. Tad pakaitomis sukdami į kairę ir į dešinę, žvilgsnį turime vesti toliau, kur dar tik nuvažiuosime. Toks įgūdis labai svarbus norint išvengti ir kliūčių kelyje. Jeigu bijoma duobės kelyje, bet žiūrima į ją – ten ir įvažiuosite. Visada reikia ieškoti išeities, kur važiuoti.

- Kokios dažniausiai pasitaiko klaidos egzamino metu ir kodėl?

- Gal ir nuliūdinsiu, bet dažniausiai daromos klaidos nėra tas dalykas, kurį būtina žinoti laikant egzaminą. Daugelis A kategorijos egzaminuose galvoja apie tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kiek galima lėtuose pratimuose koja paliesti žemę (vienas palietimas yra nekritinė klaida, tokias galima padaryti ne daugiau nei penkias), ar kad tik nekliudytumėte gairelės atliekant manevrus (kliudyti manevro metu neleidžiama – tai kritinė klaida), ar kad būtina pasiekti tam tikrą greitį, atliekant „briedžio“ testą.

Visgi, svarbiausia ne tai – manevrai tik forma, per kurią jūs pademonstruojate ar suprantate turinį. Jei sausai iškalami manevrai, tačiau nesuvokiama jų prasmė ir nesugebama pritaikyti šių įgūdžių, kurių reikės eisme realiomis sąlygomis, reiškia turinys dar nesuprastas. Jį būtina suprasti ne dėl „Regitros“, ne dėl egzamino, ne dėl blizgančio plastikinio vairuotojo pažymėjimo kišenėje. Nevyniojant į vatą, visa tai svarbu dėl savo paties gyvybės.

Žinoma, tai reikalinga ir dėl kitų saugumo, bendros pagarbos bei KET laikymosi. Vairuojant motociklą, esate gerokai mažesnių gabaritų, tad pamatyti jus kur kas sudėtingiau, o ir užgauti galima greičiau. Su motociklu neturite kėbulo, tik savo kūną, todėl ne tik gerai vairuoti, bet ir tinkamai valdyti motociklą yra privaloma.

- Kokį paskutinį, bet ne ką mažiau svarbų patarimą duotumėte motociklininkams?

- Teko išbandyti keletą motociklų tipų, kol atradau save „enduro“ srityje. Kas dar nežino, „enduro“ – tai keliavimas ten, kur nėra asfalto, nebūtinai yra ir žvyrkelis. „Bekele“ to nevadinčiau, nes vis tiek net gūdžiausiame miške lekiu keliukais, kad ir kokie siauri, klampūs, su kliūtimis ar paslėpti jie bebūtų. Ten nėra įvaizdžio, ten nėra svarbu, kas tu esi visuomenėje – ten lieki tik tu, gamta ir motociklas.

Taigi, paskutinis patarimas su tuo ir susijęs – išsilaikę teises ir apšilę pirmąjį sezoną ant asfalto, vėliau būtinai sėskite ant tinkamo motociklo ir važiuokite į mišką. Naujokui ten tikra įgūdžių kalvė: smėlis, žvyras, šaknys, dumblas, šlapia žolė ir medžių lapai, provėžos ir akmenys. Mokydamasis valdyti motociklą ant įvairių dangų esi priverstas tarsi susilieti su juo į viena, čia sužinai, kaip apskritai sutvertas motociklas. Taip pat žvilgsnis į „natūralų“ kelią išlaisvina, keičia požiūrį ir praplečia ribas.