Šiandien galima rasti daugybę teorinių patarimų, kaip auklėti vaikus, ką jiems pasakoti ir ko geriau nesakyti. Vis dėlto vien teorijos nepakanka, praktikoje dažnai viskas būna visai kitaip ir tėvai kartais tiesiog nebežino, kaip atsakyti į visus vaikų užduodamus klausimus ir patenkinti jų smalsumą. Ekspertai sutinka, kad tokiais atvejais nereikėtų stengtis pažaboti mažųjų noro žinoti, o atvirkščiai – pasistengti jį išnaudoti.

Smalsuolių amžius

Vaikai pirmąjį savo gyvenimo dešimtmetį yra ypač smalsūs, jie tyrinėja pasaulį, analizuoja įvairias situacijas, patiria daug pirmų kartų, tad natūralu, kad aplink juos esantys suaugę turi apsišarvuoti kantrybe ir nusiteikti, kad teks atsakyti į daugybę klausimų.

Žinoma, kai kurie mažųjų smalsuolių užduodami klausimai gali būti labai įdomūs, sudėtingi ar net verčiantys raudonuoti. Vilniuje veikiančios Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Rita Antanovičienė pripažįsta, kad iš vaikų dažniausiai sulaukia klausimo, iš kur atsiranda vaikai.

„Kartą berniukas atsinešė į mokyklą knygą apie tai, kaip atsiranda vaikai, pasikvietė draugą ir norėjo kartu su juo tai aptarti. Pastebėjusi, kad kelios mergaitės šioje situacijoje pasimetė, priėjau ir paprašiau berniuko, kad leistų knygą paskaityti visiems po vieną, bet norinčių atsirado tik du.

Leidau visiems pasmalsauti ir užduoti klausimus man. Visgi, manau, kad vaikai tuo metu buvo dar nepasirengę klausti, todėl rankos nepakėlė nė vienas. Manau, kad kartais ir namuose jie nedrįsta klausi, galbūt nepasitiki, bijo, kad gali būti nesuprasti ar išbarti, tačiau į visus tokius esminius gyvenimo klausimus vaikams turi atsakyti tėvai arba tie žmonės, kuriais vaikai pasitikti“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja

Tiesa, R. Antanovičienė pastebi, kad tėvams skubinti vaikų ir pradėti pirmiesiems kalbos apie tam tikras svarbias temas nereikėtų, paklausti ar inicijuoti pokalbį turėtų pats vaikas, kad tam ryžtuosi namuose jis turi jaustis saugiai ir patogiai, jausti ryšį su tėvais ar kitais artimaisiais. „Tėvai sutiktų, kad auklėjant vaikus reikia daug kantrybės, tačiau pykti net ir už pačius kvailiausius klausimus nereikėtų“, – teigia R. Antanovičienė.

Vilniuje veikiančios Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Rita Antanovičienė

Būkite atviri

Ilgametę patirtį sukaupusi mokytoja priduria, kad bendraujant su vaikais svarbu neapsimetinėti, o priešingai – bendrauti nuoširdžiai ir atvirai. Jei pavargote ar neturite laiko atsakyti į vaiko klausimus, geriausia ramiai sutarti, kad pokalbį pratęsite kitą dieną. Per tą laiką galima pasiūlyti vaikui pagalvoti ir daugiau klausimų.

„Jei tėvai neleis vaikui daugiau klausinėti ir pasakys, kad kalbėti su juo nenori, vaiką tai gali užgožti, jis gali pradėti abejoti, ar apskritai savo klausimais gali kreiptis į tėvus. O kai pasidaro baisu klausti tėvų, jie ima ieškoti atsakymų internete ar kalbėdami su draugais. Taip atsiranda sugedusio telefonas efektas ir informacija, kurią gauna vaikas, gan dažnai yra netiksli“, – pasakoja mokytoja.

Tėvams vertėtų nepamiršti fakto, kad nors vaikai ir yra nedideli – jie jaučia tokias pačias emocijas kaip ir suaugusieji, todėl savo atžaloms nereikėtų meluoti, ar apsimesti, kad žinote viską. Vaikams yra labai svarbu matyti žmogiškus, kartais klystančius tėvus, mat taip jie supranta, kad klaidos – tai kasdienio gyvenimo dalis, o svarbiausia – iš jų mokytis.

Žodelis „ne“

Kaip pastebti vaikų gydytoja, klinikos „Mama, aš sergu“ įkūrėja Indrė Plėštytė-Būtienė, dažniausias gydytojo kabinete skambantis žodis iš tėvų lūpų yra „ne“.

„Kai tėvai įžengia į mano kabinetą, pasipila žodžiai – nelipk, nežaisk, negriūk, nesėsk, netrukdyk, neverk, nesipriešink. Tuomet pagalvoju, kaip mes auklėjame savo vaikus, kai jiems kažkuriuo gyvenimo periodu viskas turi tapti priešinga? Mažasis girdi „ne“, tad ir užaugęs jis pradeda mokytis pasakyti „ne“, pradeda nusistatyti ribas, nes mano, kad visi esantys aplinkui jį išnaudoja“, – sako vaikų gydytoja.

Tokiais atvejais ji siūlo atvykus, pavyzdžiui, pas gydytoją, pirmiausia paklausti, ar imti padėtus žaislus galima. Nors akivaizdu, kad jie tam ir yra skirti, tačiau taip vaikui parodomas pavyzdys, kad pirmiausia reikia atsiklausti. Antra, patys tėvai turėtų pasiruošti ir pasiimti žaislų su kuriais vaikas galėtų pažaisti kol vyksta konsultacija ar užsiimama kokia nors kitokia veikla. O vietoje žodžio „ne“, vertėtų vaikui aiškiai nurodyti ne tai, ko jis negali, bet tai, ką gali daryti.

„Paklusnūs vaikai – tai lengvi vaikai tėvams. Bet neišsakytos emocijos, nepažinti kitokie, neigiami jausmai, kurie yra natūralūs, bet lieka neįvardinti vėliau suaugusiems sukelia nemažai psichologinių problemų. Be to, kartais neišsakyti jausmai gali pasireikšti ir įvairiomis ligomis“, – sako I. Plėštytė-Būtienė.

Ji prideda, kad nauja aplinka vaikams visuomet bus įdomi, todėl jei vaikas sėdi išsigandęs ir apibartas tėvų – nėra gerai. „Vaikai visuomet klaus, domėsis, lies – ir tai yra normalu. Jie turi smalsauti, o mūsų, suaugusiųjų, pareiga – nustatyti ribas kas vaikui galima ir kas saugu, o kas ne. Ir šios ribos turi būti nuoseklios ir pamažu plėstis“, – sako I. Plėštytė-Būtienė.

Išnaudokite smalsumą

Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytoja R. Antanovičienė, sako, kad vaikų smalsumą tėvai turi išmokti išnaudoti, nes taip galima juos ugdyti. „Jeigu vaikai daug klausinėja reikėtų apsišarvuoti kantrybe ir atsakyti į pateiktus klausimus, taip, kad vaikas suprastų“, – pasakoja mokytoja. Anot jos, atsakydami į klausimus tėvai gali pasitelkti įvairias papildomas mokymosi priemones – enciklopedijas, įvairius žaidimus, garsus.

Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas ir ypatingas, tad geriausia leisti vaikui būti savarankišku ir kūrybišku. Kaip paaiškina R. Antanovičienė, tėvai turėtų padėti vaikui mokytis, bet neatlikti darbų už juos.

„Jei vaikas atlieką bandymą namuose ir jam baigiasi reikalingos medžiagos, leiskite jam pačiam ieškoti alternatyvų, kuo būtų galima pakeisti reikalingus ingredientus. Taip skatinamas ir kūrybiškumas, ir loginis mąstymas“, – akcentuoja pradinių klasių mokytoja R. Antanovičienė.