Su Agota Zdanavičiūte, Kretingalės kultūros centro Girkalių skyriaus folkloro ansamblio „Žiogupis“ vadove, susitinkame išskirtinėje aplinkoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Šiuo metu moteris čia papildomai mokosi vokalo pas dėstytoją iš Ukrainos. Įsitaisome koridoriuje ant chorams skirtos pakylos ir, taip simboliškai fone skambant iš Akademijos auditorijų skindančiai muzikai, kalbamės apie gyvenimą bei kūrybą.

Svajojo gyventi prie jūros

Vilniuje gimusią ir užaugusią muzikos atlikėją, kanklininkę ir menininkę A. Zdanavičiūtę, socialinėje erdvėje kartais dar prisistatančią Agota Ago vardu, atvykti gyventi į Klaipėdos kraštą priviliojo būtent jūra. Moteriai teko dirbti keliose uostamiesčio mokyklose, ne kartą čia yra atvykusi kūrybiniais ir muzikiniais tikslais, koncertavusi su įvairiais projektais.

„Seniai turėjau svajonę čia gyventi. Mano ir paskutinis koncertas su grupe „Sen Svaja“ įvyko Klaipėdoje. Prisimenu, kad buvo žiemos metas, šalta ir sniego buvo. Vaikščiojau po nurimusį miestą, tokį tuščią ir tuomet dar abejojau, ar tikrai vertėtų čia kraustytis. Bet gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas“, – kalbėjo A. Zdanavičiūtė.

Prieš 14 metų A. Zdanavičiūtė kartu su seserimi Dorote Girskiene ir drauge Živile Razinkoviene įkūrė ir aktyviai grojo eksperimentinio, kartais dar įvardijamo kaip raganiško, postfolkloro grupėje „Sen Svaja“, vėliau 2015 metais kartu su seserimi Dorote susibėgo duetui „Laiminguo“. Prisijungus Dorotos vyrui Ryčiui Girskui, „Laiminguo“ išaugo į projektą, aprėpianti koncertinę ir edukacinę veiklas.

„Grupė „Sen Svaja“ po tylos pertraukos atsinaujino. Tiesa, jau kitokia sudėtimi, šįkart aš jau nebeprisijungiau. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu savo kūrybai, antrojo asmeninio albumo leidybai. „Sen Svaja“ man labai svarbi, išliko brangūs prisiminimai, visgi daug koncertavome, išleidome net tris albumus. Tačiau tai – jau praeitas etapas, – dalijosi mintimis pašnekovė. – Negroju ir „Laiminguo“, sesuo augina du vaikučius, aš gyvenu pajūryje. Bet, apskritai, projektą sukūrėme kaip atsvarą „Sen Svajai“. Su Dorote mėgdavome įvairius istorinius rekonstrukcijos festivalius, dažnai vykdavome į Lenkiją, taip ir gimė mintis sukurti tokį duetą. Vėliau grupę papildė sesers vyras, kuris groja egzotišku indišku instrumentu Sitara.“

Įrašinėja antrąjį albumą

Šiuo metu A. Zdanavičiūtė yra jau tris dešimtmečius gyvuojančios neofolkloro grupės „Romowe Rikoito“ narė. Grupės atliekama muzika išsiskiria savitu giliu skambesiu, paslaptingumu, sakralumu. Ją įkūrė pagrindinis grupės vokalistas ir būgnininkas Glābbis Niktorius. Šiemet grupė išleido naują albumą pavadinimu „UKA“, aktyviai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Visgi, kaip sako pati pašnekovė, šiuo metu asmeniškai daugiausia kūrybinės energijos skiria solinio albumo leidybai.

„Labai laukiu ir noriu albumą išleisti dar šiemet. Tą darau be leidėjų, pati, tad gal dėl to tas procesas vyksta šiek tiek lėčiau. Mano antrojo albumo dainos bus pagal Vlado Braziūno eiles. Jau ne kartą su rašytoju esame pasirodę su poezijos ir muzikos programa. O albumą įrašinėjame kartu su atlikėju, kompozitoriumi ir muzikos prodiuseriu Kristijonu Lučinsku. Bus, manau, labai įdomus darbas pavadinimu „Gyva čia“. Išskirtinis ir albumo viršelis, kuriame – mano nuotrauka, išgauta šlapiojo kolodojaus metodu, išrastu dar 19 amžiuje. Fotosesija vyko pas fotografą Artūrą Šeštoką. Nors padaryti tik trys kadrai, tačiau visas procesas truko dvi valandas. Viskas lėta ir detalu, tad po proceso jaučiausi pati sulėtėjusi ir lyg iš kito pasaulio…“, – apie netrukus pasirodysiantį albumą pasakojo A. Zdanavičiūtė.

Pasak pašnekovės, išskirti ir nusakyti albumo temą – ne taip paprasta: „V. Braziūno poezija nėra lengva, tačiau pagal ją kurti įdomu. Manau, kad albumas yra apie patį gyvenimą, aplink pinasi ir kitos gyvenimiškos temos.“

A. Zdanavičiūtė ir poetas V. Braziūnas. K. Lučinsko nuotr.

Kankles atrado iš naujo

Kanklininkė pasakoja, kad muzika į jos gyvenimą atėjo ne iš karto, pirmiausia ją žavėjo vaizduojamasis menas.

„Mano tėvai yra tapytojai, dėl to vaikystėje mėgdavau piešti, žavėjo dailė ir tapyba. Atsimenu, kaip vartydavau tėčio užrašų knygutes, tyrinėjau jo grafinius darbus ir pati mėginau ką nors atkartoti. Vėliau ėmiau domėtis videomenu ir ketinau tapti videomenininke. Bet juokingiausia, kad užplūdus nepaaiškinamiems jaunystės keistumams, kuriuose kartais nėra jokios logikos, studijuoti videomeno nedrįsau, nes nesijaučiau tam pakankamai kompetentinga“, – šypsojosi moteris.

A. Zdanavičiūtė turėjo minčių tapti archeologe, tačiau galiausiai pasirinko istorijos studijas, vėliau įgijo ir etnomuzikologijos magistro laipsnį.

„Tėvai domėjosi senąja lietuviška kultūra, veždavosi mane su seserimi į „Romuvos“ stovyklas, matydavome kaip atliekamos apeigos, giedamos sutartinės. Vėliau tėvai mane ir seserį leido į Vilniaus etninės kultūros centrą, kur pradėjome mokytis kankliuoti tradicinėmis devynstygėmis kanklėmis. Tačiau mūsų mokytoja buvo labai griežta, tad ir tas noras mokytis greitai praėjo. Vėliau muzikos mokykloje mokiausi chorinio dainavimo, netrukus susižavėjau smuiku, pradėjau mokytis griežti. Po pirmų metų pasikeitė mokytoja, smuiko pamokos pasidarė per sunkios, tad sugrįžau į chorinį dainavimą“, – pasakojo pokalbininkė.

Kankles A. Zdanavičiūtė naujai atrado būdama šešiolikos. Moteris prisimena, kaip atvyko į tradicinių šokių stovyklą Kulionyse, Molėtų rajone, kur meno dirbtuvių metu lyg iš naujo pastebėjo tradicinį lietuvių liaudies instrumentą.

„Žiūriu, ogi tai – kanklės, kuriomis juk moku groti. Po to karto įsigijau savo instrumentą ir taip pradėjau kankliuoti. Dar papildomai mokiausi pas Gediminą Žilį, važiuodavau į įvairias stovyklas Latvijoje“, – pasakojo muzikantė.

Organizuoja magiškus kanklių ratus

Šiuo metu A. Zdanavičiūtė kankliuoti moko ir kitus, taip pat veda sutartinių ir kanklių ratus.

„Sostinėje kartu su sese vedėme ryto sutartinių mankštas. Jų metu ne tik giedama, bet ir šokami ritualiniai šokiai, naudojant specifinius žingsnelius. Na, o kanklių ratų metu kankliuojame tradicinėmis kanklėmis, kuriame įvairias kompozicijas. Ratuose dalyvauti gali kiekvienas, net ir niekada muzikuoti nebandę žmonės“, – paaiškino pašnekovė.

Moteris vasaros metu organizuoja ir kankliavimo stovyklas. Jų metu grojama gamtoje, o ypač, anot muzikantės, kanklių garso melodingumas atsiskleidžia prie vandens telkinių, net švelniausio prisilietimo prie instrumento garsas vandens paviršiumi magiškai nuaidi į visas pakrantes.

„Apskritai kanklės išsiskiria įdomia ir savita akustika, jos skleidžia subtilų, įvairiaspalvį garsą. Užkabinus vieną stygą suvirpa visa deka, kitos stygos. Grojant kanklių ratuose, visi instrumentai tarsi susišaukia, sukuriamas bendras išskirtinis gaudesys. Kanklės sudera ir atrodo tarsi bendrautų tarpusavyje“, – apie magiją, įvykstančią kanklių ratų metu, kalbėjo jų sumanytoja.

Į magiškus užsiėmimus, pasak pašnekovės, dažniausiai atvyksta moterys, nors laukiami ir vyrai.

„Tiesa pasakius, nuo seno kankliavimas buvo būdingas vyrams. Jie išsidroždavo kankles ir jomis grodavo. Tik šiandien dauguma susidaro įspūdį, kad kanklės – moteriškas instrumentas. Toks įvaizdis susikūrė dėl koncertinių kanklių, kadangi grojant jomis būdinga specifinė rankų padėtis, moteriška plastika. Na, o pirmosios kanklės buvo mažutės, paprastos, jomis grodavo po darbų grįžę vyrai, atsipalaiduodavo, medituodavo“, – sakė A. Zdanavičiūtė.

Galvoje – ne tik muzikiniai sumanymai

Meninių idėjų nestokojanti moteris įkvėpimo semiasi iš gamtos, taip pat mintys kūrybai neretai gimsta ir iš liaudies dainų, pasakų bei poezijos. Kanklininkė ne tik kuria muziką, bet ir savo kūrybą išreiškia pasitelkdama kitas meno šakas. Prieš keletą metų ji sukūrė instaliaciją pavadinimu „Nuometas“, nustebinusią net pačią save.

„Dalyvavau meno iniciatyvos „Verpėjos“, kurią įkūrė Laura Grabšienė, meninėje rezidencijoje Kabelių kaime, Varėnos rajone. Sugalvojau sukurti nuometą iš pušų atplaišų – iš to, ką pušys numeta kaip nebereikalinga. Taip ir nuometą sutapatinau su nusimetimu. Tuo metu išgyvenau nelengvą asmeninių skyrybų laikotarpį, tad nuometas tapo kaip simbolis nevykusios santuokos, nusimetimo to, kas nepavyko. Pušų atplaišas susiuvau į ilgą nuometą, o jo gale pritvirtinau velniarūtes. Kompoziciją pristačiau skambant mano kūrybos kūriniams. Ten rinkau ir vietinių močiučių meilės istorijas. Buvo nuostabus laikas“, – prisiminė pašnekovė.

Paklausta, ar dar ketina sukurti ką nors panašaus, Agota net neabejojo. Moters galvoje jau sukasi naujos idėjos, tačiau kol kas apie jas daug kalbėti nenori.

„Nežinau, kiek šiuo metu galiu apie tai atskleisti. Pasakysiu tik tiek, kad tai susiję su mano atvykimu gyventi į pajūrį. Neva čia atvažiavau ieškoti laimės, savo būsimą projektą taip ir pavadinau „Išėjau laimės ieškotų...“ Frazė, kaip ir pasakose, su veiksmažodžio siekinio forma pasirinkta neatsitiktinai“, – intrigavo menininkė.

A. Zdanavičiūtė augina mylimą katiną Runcių. G. Niktoriaus nuotr.

Gera pažinti savo šaknis

A. Zdanavičiūtė – ansamblio „Žiogupis“ vadovė. Prieš kelerius metus į kolektyvą įsiliejusi moteris sako, kad anksčiau vadovauti folkloro kolektyvui jai niekada neteko.

„Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijoje dirbau muzikos mokytoja ir ten kurį laiką vadovavau vaikų kolektyvui „Smeltužė“. Kartą viena pažįstama atsiuntė skelbimą, kad „Žiogupis“ ieško vadovo, pateikiau savo kandidatūrą ir pradėjau vadovauti. Žinoma, pradžioje nebuvo lengva, visgi atėjau į jau susiformavusį, ne vienerius metus gyvuojantį kolektyvą. Be to, aš nesu kilusi iš šio krašto ir žemaitiškai nemoku, todėl turėjo praeiti laiko, kad apsiprasčiau. Bet viskas gerai, jau jaučiuosi įsivažiavusi“, – šypteli moteris.

Pasak Agotos, iššūkių kilo ir su repertuaro pasirinkimu. Vadovė žiogupiečius mokė ir Mažosios Lietuvos istoriniam-etnografiniam regionui būdingus kūrinius ir senųjų sutartinių.

„Sutartinės neprilipo, pamačiau, kad kolektyvo nariams labiau patinka atlikti dvibalses, tūravojamas dainas. Na, o štai jau lapkričio mėnesį surengsime koncertą, kurio metu dainuosime romansus“, – sakė A. Zdanavičiūtė.

Paklausta, kokią, jos nuomone, įtaką žmogui daro folkloras ir kaip svarbu atsigręžti į savo šaknis, muzikantė sakė, kad turėtume ko pasimokyti iš savo kaimynų latvių.

„Nežinau, gal čia man vienai toks įspūdis, tačiau latviai labai balsingi ir muzikalūs. Be to, atrodo, kad dauguma turi kankles ir kankliuoja. Bet apskritai, juk yra labai gera žinoti liaudies dainas, mokėti pritarti. Tai ir atsipalaidavimo būdas, ir laisvė. Gera pažinti savo šaknis, senose dainose slypi autentiškos istorijos, išmintis ir įkvėpimas. Nuostabu su dainomis keliauti per metų laikus, pavyzdžiui, rudeniškos ilgių dainos, kokios jos išskirtinės, raminančios. Žiemos dainos dar kitokios, meditatyvios, tarsi lauktume saulės šviesos“, – kalbėjo pašnekovė.

Visiems tiems, kas nedrįsta pradėti muzikuoti, Agota pataria peržengti save ir tiesiog pamėginti.

„Sulaužykime savo pačių pastatytas tvoras, nes pamėginti visada yra verta ir įdomu. Kada, jei ne dabar?“, – šypsojosi pašnekovė.