2025 m. vasario 12 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Nuo sienos iki sienos“. Joje pristatomas vienas svarbiausių klaipėdiečio fotomenininko fotografijų ciklų „Rytų Prūsija“ (1991–1992). Parodos kuratoriai – menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

Raimundas Urbonas į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus. Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu. R. Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose. Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R. Urbono fotografija žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai.

Raimundas Urbonas nebuvo pirmas, kuris su fotoaparatu lankėsi Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose. Tačiau jis, ko gero, vienintelis, kuris ne tik surado bendrų sąlyčio taškų su šiuo kraštu, bet ir sugebėjo jį nufotografuoti taip, kad jis atsiskleistų visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių, savotiškos išdavystės iki skausmingai lėto nykimo. Tai buvo laikas, kai lig tol uždrausta Europos teritorija atsivėrė atvykėliams. Skirtingai nuo kitų, R. Urboną domino tiek Kaliningrado miestas, tiek ir visas prūsiškas kraštas – atsiskyrėliški miesteliai ir atokūs kaimai. Šias vietoves jis lankydavo ne tik vedamas kruopščiai sužymėto žemėlapio, bet ir beveik be tikslo, atsiduodamas klajokliškai savo prigimčiai. Ištisomis valandomis jis važinėdavosi po apylinkes, mėgaudamasis jaukiomis vokiškomis alėjomis dardėdavo prieškario gatvių grindiniu tarsi norėdamas išmatuoti kiekvieną šio krašto atkarpą. Kartais jis iš viso nefotografuodavo, kartais sugrįždavo į tą pačią vietą vėliau. Vien tam, kad tai, kas užsifiksavo atmintyje, būtų įamžinta jo fotografijoje.

Raimundas Urbonas. Karaliaučius – Königsberg, 1991. Iš MLIM archyvo

R. Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Fotografas visada išlaikydavo pagarbų atstumą su fiksuojama medžiaga, tačiau tai nereiškia, kad vengdavo išsisakyti. Anaiptol. Jam rūpėjosusigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją. Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas vardan šiltos sepijos. Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografinę kalbą, taip pat ir vizualų suvokimą apie Rytų Prūsiją.

Nužymėta skirtingų epochų, santvarkų dažnai įvardijama kaip niekieno žemė, su vis dar išlikusiais vakardienos pėdsakais – savotiškomis istorijos nuotrupomis – R. Urboną labai traukė. Jis buvo įsitikinęs, kad tas kraštas nepelnytai apleistas. Griūvant Sovietų Sąjungai ypač buvo akivaizdus spartus Rytų Prūsijos kultūrinio paveldo nykimas. Todėl jis nenorėjo likti nuošalyje ir laikė savo pilietine pareiga užfiksuoti tai, kas buvo išlikę. Kita vertus, R. Urbonas norėjo daugiau. Jam rūpėjo ne tik prūsiškos architektūros likučiai, liudijantys kadaise buvusią Prūsijos karalystės provincijos didybę. Nemažiau svarbu autoriui buvo sustojusio laiko atmosfera, jausmas, kuris apnikdavo čia apsilankius – nerimas, peraugantis į sąstingį, laukimą. Suvokimas, kad tai, kas vis dar prieš akis, kiekvieną akimirką nesustabdomai nyksta. Jo fotografijoje tiriamas žvilgsnis, smalsumas susipina su bejėgiškumu ir gėla. Tačiau jis nelinkęs to dramatizuoti, veikiau pasirenka stebėtojo poziciją. Visais savo pojūčiais jausdamas vaizdą, itin aiškiai girdėdamas senosios istorijos tylą, jai atsako jaukiai rusva, minkšta sepijos spalva, praeities istoriją gaubiančia švelnia liūdesio melancholija. Tai – R. Urbono Rytprūsiai. Su nostalgijos prieskoniu, romantiniu praeities dvasios ilgesiu. Kur trapumas liudija laikinumą, nes kiekvienas vėjo gūsis tampa realia grėsme ir pamatuota išnykimo priežastimi. Visa tai neapsakomai dirgina, pojūčiai tampa kaip niekada aštrūs ir, atrodo, belieka juos tik išskleisti fotografijos lakšte.

Raimundas Urbonas. Tepliuva – Tapiau, 1991. Iš MLIM archyvo

R. Urbono Rytprūsių jau nebėra. Šiandieną kai kas atstatyta ar iš dalies suremontuota, bet dauguma šios teritorijos statinių neliko net griuvėsių. Nors R. Urbonui galima priskirti ano laikmečio kronikininko vaidmenį, tačiau svarbiausia, ko gero, ne tai. Šį nykstantį kraštą jis prisodrino naujos prasmės, egzistencinio nerimo, sulydančio prarasto laiko gėlą, realybę ir miglotą ateitį. Fotografo įamžinti griuvėsiai vis dar gyvi, su viltimi saugantys čia kadaise buvusių gyvenimų šilumą. Tokie jie ir pasiliks, nepaisant to, kaip ir kiek keisis pati realybė.

2023 m. ši paroda buvo pristatyta Priekulės geležinkelio stotyje ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, 2024 m. – Gargždų krašto muziejuje.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ji veiks iki kovo 22 d.