Pasiutligė - seniausia žinoma virusinė infekcija, pavojinga žmogaus ir gyvūno gyvybei. Pasiutligė yra plačiai paplitusi visame pasaulyje, daugiau kaip 55 000 žmonių mirčių atvejų kasmet yra nustatoma bendrai visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Pasaulyje daugiau nei 98% žmonių mirčių atvejų buvo nustatyti dėl pasiutlige infekuotų šunų įkandimų. Šikšnosparniai, sergantys pasiutlige, taip pat gali užkrėsti ir žmones.

Pasaulinė pasiutligės diena minima kasmet rugsėjo 28 dieną. Tai yra Luiso Pastero, kuris pirmasis su bendraautoriais sukūrė vakciną nuo pasiutligės, mirties minėjimo diena.

Šiemet pasaulinei pasiutligės dienai paminėti skelbiama akcija „Aš ir mano šuo", kurios tikslas, kaip teigia Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Ingrida Jacevičienė, skelbti paprastą žinią, kad gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės - pagrindinė prevencijos priemonė.

Remiantis tyrimais - laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės šią ligą sumažino iki minimumo.
Šios dienos minėjimo proga Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai ragina atkreipti visuomenės dėmesį į šios žmonėms ir gyvūnams pavojingos ligos grėsmę ir galimybes jos išvengti.

Nuo pasiutligės žmogų ar gyvūną apsaugo vakcina. Pasak virusologės dr. I. Jacevičienės, tik šios prevencinės priemonės dėka ženkliai sumažėjo pasiutligės atvejų Lietuvoje: 2014 m. iki rugsėjo dar nebuvo nei vieno pasiutligės atvejo Lietuvoje, o 2013 m. buvo nustatytas tik vienas pasiutligės atvejis per paskutinius metus. Nuo 2006 m. pradėta ir toliau tęsiama laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės naudojant jaukus, sumažino pasiutligės paplitimą Lietuvoje iki minimumo. Tyrimai rodo, kad laukinių gyvūnų pasiutligės likvidavimo priemonės yra efektyvios. Tiriant kraują 2014 m. iki rugsėjo mėn. buvo nustatyti 78,18 proc. imunizuotų laukinių gyvūnų: 71,43 proc. jaunų ir 77,80 proc. suaugusių lapių, 72,73 proc. jaunų usūrinių ir 80,33 proc. suaugusių usūrinių šunų.

Vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumo kontrolei, jaukuose su vakcina nuo pasiutligės naudojamas tetraciklinas, kuris, gyvūnui suėdus jauką, atsideda kauliniame audinyje.
2014 m. iki rugsėjo mėn tiriant tetraciklino atsidėjimą danties ir apatinio žandikaulio kauliniame audinyje nustatyti 91,36 proc. jaukuose su vakcina nuo pasiutligės suėdusių laukinių gyvūnų: - 91,02 proc. jaunų ir 98,60 proc. suaugusių lapių, 86,73 proc. jaunų usūrinių ir 97,44 proc. suaugusių usūrinių šunų.

Gyvūnų augintinių vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumas 2006 - 2014 m. Lietuvoje sudaro daugiau kaip 90 proc. Institute taip pat tiriami gyvūnų augintinių kraujo mėginiai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Izraelio, Norvegijos, Latvijos, Malaizijos ir kitų šalių.

Ligos sukėlėjas - neurotropinis virusas
Pasiutligė (rabies, lyssa, hydrophobia) - ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu yra infekcinė liga, kuria serga tiek žmonės, tiek gyvūnai. Ligą sukelia neurotropinis virusas, priklausantis Lyssavirus genties Rhabdoviridae šeimai. RNR viruso daugiausia randama sergančių žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų galvos smegenyse, ypač - stuburo smegenyse, seilių liaukose, seilėse. Šia liga užsikrečiama, kai pasiutęs gyvūnas įkanda žmogui ar kitam gyvūnui, ar apseilėja sužalotą odą.

Pagrindiniai požymiai

Pasiutligės inkubacinio periodo trukmė yra įvairi, tai priklauso nuo įkandimo vietos, inervacijos gausumo, nuo žaizdos dydžio ir gylio, nuo užkrato kiekio bei apkandžiotojo imuninės sistemos. Gyvūnui apkandžiojus žmogaus ar kito gyvūno galvą ar kaklą, inkubacinis periodas trunka mažiau nei 2-3 sav. Kai įkandimo vieta yra toliau nuo galvos srities ir negausi inervacija, inkubacinis periodas gali trukti iki 1-3 mėn, o labai retais atvejais iki 3 metų. Inkubaciniu laikotarpiu pasiutligės virusas keliauja periferiniais nervais į CNS. Pasiutlige sergantys laukiniai gyvūnai, praradę savisaugą, atbėga į kiemus, užpuola žmones, naminius gyvūnus. Naminiai gyvūnai tampa agresyvūs, bėga iš namų. Ligos pradžioje šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima blaškytis, loja užkimę, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus, 2-3 dieną atsiranda paralyžius, seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta. Susirgę galvijai nustoja ėdę, panašu lyg būtų paspringę, iš snukio teka seilės, mykia. Gaišta praėjus 10 dienų. Visų rūšių gyvūnams taip pat ir žmogui būdingas požymis - pakitęs elgesys.

Pasiutligė gali pasireikšti dviejomis formomis: klinikine ir slaptąja. Klinikinė pasiutligės forma pasireiškia tam tikromis stadijomis. Prodrominė stadija trunka iki 3 dienų, kol virusas patenka į CNS. Pirmieji simptomai yra nespecifiniai: karščiavimas (temperatūra gali siekti iki +40ﾰC), galvos skausmas, ryklės uždegimas, silpnumas, nuovargis, irzlumas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nerimas, miego sutrikimai, apatija, depresija, susijaudinimas.
Klinikinis vaizdas primena ūmią kvėpavimo takų, virškinimo trakto ar psichikos ligą. Spazmų ir traukulių priepuolį gali išprovokuoti stipri šviesa (fotofobija) bei triukšmas (akustofobija). Neurologinė (susijaudinimo) stadija trunka sekančias 2-3 dienas, jų metu atsiranda CNS disfunkcijos požymiai. Pagrindinis šios ligos sindromas - progresuojantis encefalitas. Šiame periode iš pradžių vyrauja psichomotorinis sujaudinimas, hiperaktyvumas, neramumas, keistas elgesys, kliedesiai, haliucinacijos, hidrofobija. Hidrofobija (vandens baimė) būna 50% sergančių pasiutlige. Pasirodžius pirmiesiems pasiutligės požymiams, pagelbėti neįmanoma - žmogus ar gyvūnas miršta.

Šunų ir kačių sergamumo pasiutlige statistika

2013 m. Lietuvoje buvo nustatytas 1 pasiutligės atvejis naminiam šuniui. Atlikus pastarųjų penkerių metų tyrimų duomenų anlizę pagal tyrimų atlikimo metus nustatyta, kad naminių šunų infekuotumas 2013 m. buvo 1,6 proc., kačių 2012 m. - 1,35 proc., šunų 2011 m. - 1,05 proc., kačių 2010 m.- 1,85 proc., tačiau šunų 2009 m. - 4,69 proc.
Nors Lietuvoje teigiamų pasiutligės atvejų kasmet užregistruojama vis mažiau, tačiau teigti, kad Lietuvoje gyvūnai yra saugūs dėl pasiutligės susirgimo negalime.

Kaip apsisaugoti nuo šios pavojingos ligos?

Pasak virusologės dr. I. Jacevičienės, norint apsisaugoti nuo pasiutligės, žmonėms reikėtų vengti kontaktų su laukiniais ar nežinomais valkataujančiais keisto elgesio gyvūnais. Gyvūnui įkandus, svarbu tinkamai sutvarkyti žaizdą. Jeigu kraujavimas iš žaizdos nestiprus, jis nestabdomas. Žaizdą reikia apie 5 minutes plauti tekančiu vandeniu, dezinfekuoti. Akis, nosį ar burną, patekus seilėms, plauti tekančiu vandeniu. Apkandžiojus sergančiam ar nežinomam gyvūnui, vienintelis efektyviausias apsisaugojimo būdas nuo pasiutligės - laiku įskiepyti pasiutligės vakciną. Kadangi liga mirtina, vakcinaciją reikia pradėti kuo skubiau. Žmonėms, kai kuriais atvejais pirmosiomis dienomis kartu skiriamas ir imunoglobulinas.

Galimi povakcininiai reiškiniai

Žmonėms ir gyvūnams šiuolaikinės pasiutligės vakcinos labai saugios, jokių kontraindikacijų nenustatyta. Paskiepijus galimos nesunkios vietinės reakcijos: paraudimas, patinimas. Nuo 1994 m. Lietuvoje naudojamos naujos kartos labai saugios, mažai nepageidaujamų reiškinių sukeliančios pasiutligės vakcinos.
Pagal klinikinius požymius pasiutligę galima tik įtarti, kadangi ligos požymiai yra būdingi ne tik šiai ligai, virusologė dr. I. Jacevičienė pažymi, kad vienintelis kelias, patvirtinantis galutinę pasiutligės diagnozę, yra pasiutligės virusų ar specifinių jo komponentų nustatymas, naudojant laboratorinius diagnostinius tyrimus.

Kiek pagrįsta pozicija, kad šunis reikia vakcinuoti kasmet? Ar atlikus tyrimus galima sužinoti, kad, praėjus metams po skiepų, dar yra išlikęs imunitetas šiai ligai?

Ši pozicija yra pagrįsta vakcinų imunologinėmis savybėmis, kurios nurodytos gamintojų veterinarinių vaisto aprašuose.
Norint sužinoti, ar vakcina efektyvi, yra paprasta. Praėjus maždaug mėnesiui po paskutinio skiepo pagal schemą (nurodytą vaisto apraše), galima ištirti specifinius antikūnus šuniuko kraujyje, tačiau tam reikia paimti kraujo mėginį ir atvežti tyrimams į NMVRVI, kur bus atliktas pasiutligės vakcinų efektyvumo vertinimas pagal paskiepytųjų gyvūnų imuninės sistemos reakciją.
Tai vadinamieji netiesioginiai apsaugos rodikliai, kai paėmus kraujo mėginius nuo paskutiniosios vakcinos dozės įskiepijimo praėjus 30 d., tiriama imuninės sistemos reakcija, dažniausiai - specifiniai antikūnai. Specifiniai antikūnai nustatomi imunologiniu tyrimo metodu, todėl antikūnai dažniausiai laikomi apsauginio imuniteto rodikliu. Dažniausiai skaičiuojama serokonversija, t. y. procentais išreikšta dalis paskiepytųjų, kuriems po skiepo pasigamino apsauginiai antikūnų lygiai. Šiuolaikinių vakcinų šunims prieš pasiutligę serokonversijos rodikliai per pastaruosius penkerius metus siekia 93-95 proc., t.y. beveik visi paskiepytieji įgyja antikūnų.

Kodėl šuniuką reikia revakcinuoti?

Įskiepijus vakciną, prasideda kompleksas imuninių reakcijų, dėl kurių susidaro apsauginiai imuniniai mechanizmai, imuninė atmintis. Po pirminės vakcinacijos sužadinama imuninė reakcija, susidaro kompleksas aktyvuotų imuninių mechanizmų bei pradžioje nedideli kiekiai specifinių antikūnų. Po revakcinacijos, veikiant atminties mechanizmams, susidaro greitesnis ir efektyvesnis antrinio tipo imuninis atsakas užtikrinantis imuninę apsaugą. Todėl vakcinų gamintojai vaistų aprašuose visada nurodo vakcinacijos programas bei rekomendacijas dėl revakcinacijų.

Vieni veterinarai rekomenduoja šuniuką skiepyti ir revakcinuoti to paties gamintojo vakcinomis, kiti - keisti. Kaip iš tiesų reikėtų? Kodėl?

Jeigu šuniukui pirmą skiepą įskiepijote vieno gamintojo vakcina tai bendrą imunizavimo programą rekomenduojama atlikti to paties gamintojo vakcinomis, nes nėra duomenų apie saugų ir efektyvų vakcinų naudojimą kartu su kitomis vakcinomis.

Ar yra užfiksuota neigiamo, žalingo skiepų nuo pasiutligės poveikio atvejų?

Šiuolaikinės Lietuvoje naudojamos pasiutligės vakcinos yra efektyvios ir saugios, todėl žalingo skiepų poveikio nuo pasiutligės nebuvo užfiksuota.

Jei turite augintinį

Žmogaus pareiga - rūpintis gyvūnais ir saugoti jų sveikatą. Veterinarijos gydytoja, virusologė dr. I. Jacevičienė pabrėžia, kad remiantis ES šalyse galiojančiais teisės aktais, kiekvienas gyvūno savininkas privalo turėti gyvūno augintinio pasą, kuriame būtų įrašyta: gyvūno augintinio identifikacijos numeris ir duomenys apie atliktą vakcinaciją nuo pasiutligės ir kitų infekcinių ligų.