Šiandien atgijusiame kino teatre „Minija" netrūksta žiūrovų, nors turbūt visi pamename netolimus laikus, kai čia stovėjo medinės kėdės, o į „pavėluotus" filmus susirinkdavo vos keletas žiūrovų. Kino teatras nedideliame mieste Lietuvoje yra retenybė. Kas lėmė, kad Gargžduose pavyko išsaugoti tokią pramogą?

     Galbūt vieno žmogaus pasiaukojimas ir pasišventimas mylimam darbui?

     Ilgamečio kino teatro administratoriaus Jono Mikučio akys suspindi, prakalbus apie kino techniką, o šypsena veide nedingsta, pamačius, jog į filmo seansą susirinko didžiulė žiūrovų minia.

Kinas – pomėgis nuo vaikystės

     J.Mikutis atviravo, kad kinu, tiksliau jo technika, susidomėjo dar vaikystėje: „Gyvenau netoli kino teatro, dažnai užsukdavau į filmų tikrinimo sandėlius pas inžinierius."
     Kauno politechnikos institute baigta mašinų gamybos ir technologijos specialybė padėjo kino entuziastui įsitvirtinti mėgstamuose darbuose. Juk anuomet demonstruoti kiną reikėjo didelio technologinio proceso išmanymo.

     J.Mikutis pasakojo, kad kino salėse dirba jau daugiau nei 35 metus – nuo 1979-ųjų. Maciuičių ir Kvietinių kaimų kino teatrai – pirmosios inžinieriaus darbo vietos.

     Pašnekovo mintys nejučia nuklysta į tuos laikus: „Atsimenu, kai Maciuičių kino salėje rodėme vieną filmą. Sugalvojau, kad reikia gyventojus į jį kaip nors pakviesti. Ant tokio rudo sviestinio popieriaus išspausdinome kvietimus į filmą ir sukarpėme juos juostelėmis, išplatinome. Grįžtu, pamenu, iš paskaitų, užeinu į salę, žiūriu – pilnutėlė – visas kaimelis susirinko. Žmonės kalbėjo, kad retas dalykas būti pakviestam asmeniškai."
     Jau tada J.Mikutis stengdavosi į kiną privilioti kuo daugiau žiūrovų.

     Kino mylėtojas prisiminė ir kaip kvietiniškius filmais žavėdavo. Apie 1980 m. Kvietiniuose vykusioje gegužinėje ant ekrano, pakabinto tarp medžių, demonstruoti animaciniai filmai sulaukė didžiulio susidomėjimo, nes buvo retenybė. Į šokius susirinkę jaunuoliai, anot J.Mikučio, aikštelėje labiau stebėjo filmukus, nei šoko.

„Minijoje" darbų netrūko
     Vėliau J.Mikutis tęsė darbus Gargžduose. Nuo 1995 m. jis dirbo inžinieriumi kino teatre „Minija", o po dviejų metų ėmėsi vadovauti šiam teatrui.

     Kaip pasakojo J.Mikutis, jam tekdavo atlikti ir administratoriaus, ir vadybininko, ir reklamos specialisto darbus. Vienintelis jo padėjėjas buvo puse etato dirbantis inžinierius.
     Į kino teatrą J.Mikutis kviesdavo moksleivius, prieš kino seansus vesdavo trumpas edukacines pamokėles apie kino techniką, juostų ryškinimo procesą, parodydavo turimus eksponatus.

     Kiek pinigų išleista kino teatro populiarinimui, „Minijos" teatro administratorius net neskaičiuoja.
     Tekdavo gaminti skrajutes, kitokias filmų reklamos priemones. Pavyzdžiui, mokyklas pasiekdavo atšviesti A3 dydžio spalvinimo lapai, kuriuos J.Mikutis platindavo iš savų lėšų.

     „Po 3600 vienetų skrajučių išdalindavau. Jeigu apie 300 žmonių apsilankydavo kino teatre, būdavo labai gerai", – prisiminė pokalbininkas.

Kairėje – senieji kino teatro projektoriai, kuriais filmai buvo demonstruojami iki rekonstrukcijos pradžios, dešinėje – naujas skaitmeninis projektorius.

Kolekcionavimo pradžia

     Po rekonstrukcijos atidarytame kino teatre veikia ir kino technikos muziejus. Jame eksponuojami įvairūs senieji prietaisai iš J.Mikučio asmeninės kolekcijos.
     Kaip teigė pašnekovas, kiekvienas bent kiek besidomintis kinu ar fotografavimu, užėjęs į muziejų, pasako „Oho".

     Anot kino entuziasto, kolekcionavimui impulsą davė edukacinė veikla Jūros šventės metu.
     „Bendravome su kino teatro „Žemaitija" inžinieriumi. Per Jūros šventę buvo pastatyta kariškių palapinė, kurioje pastatėme du projektorius, padėjome minkštasuolius, rodėme filmus. Kadangi vienas projektorius sugedo, atsivežiau dar vieną – seną. Visi ėjo, žiūrėjo, domėjosi, fotografavosi. Demonstravome, kaip jis veikia", – didžiulį dėmesį ir gyventojų smalsumą prisiminė J.Mikutis.
     Kitais metais skvere prie Danės per šią šventę buvo pastatytas didžiulis angaras. Į jį J.Mikutis atsivežė projektorių „Ukraina", keletą turimų fotoaparatų, kamerų ir vėlgi sulaukė pasisekimo.

     Nuo kelių kino atributų kolekcija ėmė gausėti. Vis daugiau ir daugiau prietaisų iš sendaikčių turgų, draugų, kolegų, artimųjų namų nugulė į J.Mikučio lentynas.

     2010 m. J.Mikučio eksponatų paroda buvo atidaryta prie kino teatro „Cinamon" Klaipėdos „Akropolyje". Vėliau apie metus laiko jo kolekcija puikavosi to paties teatro „Cinamon" atidarytame muziejuje.
     Į jį kartu su turimais eksponatais J.Mikutis nuvežė ir plakatus, kuriuose įamžintas kino teatro „Minija" fasadas bei vidus. Taip administratorius populiarino Gargždų kino teatro vardą.

Ką pamatysite muziejuje?

     J.Mikutis kiekvienam užsukusiam galėtų plačiai papasakoti apie kiekvieną eksponatą, pademonstruoti jį, atskleisti veikimo principus, įsigijimo istoriją.

     Muziejaus lentynose galite išvysti įvairiausių fotoaparatų, kino kamerų, projektorių. Taip pat ryškinimo prietaisų, didintuvų, lempų, juostų montažinių staliukų, presų ar net prietaisą, skirtą skaidrių perfotografavimui.

     Kaip teigia kolekcijos savininkas, eksponatų jis neskaičiuoja, tačiau turi jų tikrai daugiau, nei telpa šiame muziejuje. Pašnekovas atviravo, kad kiekviena vertybė yra nufotografuojama, o nuotraukos sugula į specialius albumus, kurių jau sukaupti trys. Viename jų – apie 300 nuotraukų, tiesa, prietaisai įamžinami ir išardyti, iš įvairių pusių.

J. Mikutis pasakoja apie kino muziejaus eksponatus klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui. Gerdos Muldarytės nuotr.

     Fotografavimu besidomintys asmenys, užsukę į muziejų, nenusivils, nes fototechnikai skirta nemaža ekspozicijos dalis.
„Maskva", „Smena", Leica, „Fed", „Zenit", „Lomo", „Polaroid", „Kodak" ir kitų firmų fotoaparatai atskleidžia fotografavimo istoriją.
„Smena 8 M" – populiariausias tarybinis fotoaparatas, kainavęs 15 rublių, „Fed 3" – brangesnis, kainuodavęs 79 rublius", – skirtingus modelius pristatė kolekcionierius.

     Ekspozicijoje puikuojasi ir senesni, ir naujesni, plačiajuosčiai, momentinių fotografijų, su eksponometrais, rusiški, vokiški, angliški ir kitokie fotoaparatai. Yra ir turinčių keletą objektyvų, skirtų skaidrėms atvaizduoti trimatėje erdvėje. Taip pat galima pamatyti senąjį panoraminio fotoaparato modelį. Yra ir itin mažų – „šnipinių" senųjų fotoaparatų bei visas stendas miniatiūrinių, kaip juos vadina J.Mikutis, „damų" fotoaparatų.

     Seniausias fotoaparatas, kurį tuoj pat pademonstravo pašnekovas, – 1908 m. pagamintas Anglijoje, o jo detalė dar senesnė – 1907 m. gamybos. Išgraviruoti pagaminimo metai leidžia įsitikinti, jog eksponatai iš tiesų pagaminti XX amžiaus pradžioje.

     Žinoma, didžiausia J.Mikučio aistra – kino technika. Apie filmavimo kameras, filmų demonstravimo projektorius jis galėtų kalbėti valandų valandas, tačiau vis atrastų, ką naujo pasakyti.
     Muziejaus šeimininko mėgstamiausia – profesionali 1959 metų gamybos kamera „Konvas". Anot J.Mikučio, tokia kamera filmuodavę ir lietuvių režisieriai. Ant jos galima montuoti tris skirtingus objektyvus. Šį vertingą eksponatą J.Mikutis įsigijo iš operatorių, kai šiems tokia kamera tapo nereikalinga.

Viskas tik tam, kad kino teatras gyvuotų

     Gargždai šiandien turi ne tik modernų kino teatrą, bet ir unikalų muziejų.
     Kino technikos kolekcionavimas, jos demonstravimas moksleiviams ir edukacinė veikla, reklaminių skrajučių, plakatų platinimas, akcijų organizavimas...
     „Viskas susiję su tuo, kad tik pavyktų išlaikyti kino teatrą. Buvau įsikibęs jo ir tikėjau, kad kino teatras bus", – atviravo J.Mikutis.

     Pašnekovas akcentavo, jog daug mažų miestelių kino teatrų neišsilaikė, buvo privatizuoti ir uždaryti. Anot jo, labai prie kino teatrų nykimo prisidėjo ir atsiradęs internetas, galimybė parsisiųsti filmus. Ir Gargžduose buvę visokių kalbų, norėta teatrą iškelti.
     „Pavyko išsaugoti..." – džiaugsmingai atsiduso ilgametis „Minijos" vadovas.

Gargždiškiai šluoja bilietus

     Įsitikinti kino teatro populiarumu galima užsukus į „Miniją" savaitgaliais. Bilietai į kino seansus būna iššluoti. Daugiausia žiūrovų, anot kino teatro vadovo, sulaukia vaikiški filmai.

Penktadienio popietę prie kino teatro nusidriekė eilė.

     „Tenka girdėti vaikų verksmus, negavus bilietų... Tėvams tenka važiuoti į Klaipėdą", – pasakojo J.Mikutis.

     Verta žinoti, kad bilietai yra pardavinėjami dienai į priekį, o penktadienį galima įsigyti bilietus visoms savaitgalio dienoms.

     Salėje įrengtas skaitmeninis projektorius, 3D vaizdas, itin geros kokybės ekranas, garso sistema, sumontuotos 173 ergonomiškos kėdės, iš kurių 30 – su vibro plokšte.

Štai taip atrodo skaitmeninėje laikmenoje transliavimui kino teatre paruoštas kino filmas, kuris atsiunčiamas specialioje dėžėje.

     Baigiant pokalbį, pasiteiravome, koks yra mėgstamiausias kino entuziasto filmas.
     „Man visi aktoriai geri, filmai geri, į kuriuos eina žmonės", – taktiškai atsakė kino teatro „Minija" administratorius.

     Kino teatro „Minija“ repertuarą rasite čia.

Kino teatro muziejus – Gerdos Muldarytės nuotraukose: