Trečiadienį Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas kartu su VVG „Pajūrio kraštas" valdybos nariais bei Administracijos atstovais dalyvavo įgyvendintų vietos projektų peržiūroje, kurios tikslas − susipažinti su nuveiktais darbais, sužinoti bendruomenių planus 2014−2020 metų finansavimo laikotarpiui. Bendruomenių lyderiai taip pat turėjo progą įvardyti, kokios pagalbos jiems reikėtų iš rajono valdžios.

     Siūlome susipažinti su VVG „Pajūrio kraštas" projektų administratorės Vidos Urbonienės pasakojimu apie išvyką:

     Projektų peržiūra prasidėjo nuo kaimo bendruomenės „Smilgynai ir kaimynai", kurios pirmininkė Rasa Petrauskienė ne tik pristatė puikiai sutvarkytas bendruomenės namų patalpas, bet ir papasakojo, ką veikia bendruomenės nariai. Visiems labai patiko keramikos darbai, siuvinėti gaminiai. Iš projekto įsigijusi reikiamus įrankius, bendruomenė jau gali ir kitiems teikti siuvinėjimo paslaugas, pasiūlyti įsigyti įdomių keramikos dirbinių.

     Iš Smilgynų pasukome į Priekulę, kurios bendruomenė susiduria su neeiline problema − kaip užtikrinti projekto tęstinumą ir tuo pačiu įtikti grupei gyventojų, pasiruošusių šviesius, gražius bendruomenės namus paversti tik liūdesio namais ir skirti juos šarvojimo paslaugoms kurti. Bendruomenės pirmininkė Sigutė Puplesienė papasakojo, kad bendruomenė viską padarė, kas nuo jos priklauso, o meras pažadėjo skirti finansavimą papildomam inventoriui įsigyti.

     Kita Priekulės bendruomenė − Evangelikų liuteronų parapija abejonių dėl savo ateities planų neturi. Svečiams skirti kambariai visiškai paruošti, įkurtas nedidelis muziejus, organizuojami įdomūs renginiai, − beliko tik pasidžiaugti ir planuoti ateities darbus.

      Jei priekuliškiai svečių dar tik laukia, tai Lankupių kaimo bendruomenė jų jau sulaukė − dviejuose kambariuose jau apsigyvenę svečiai. Mus pasitikusios bendruomenės moterys ne tik vaišino skania kava, bet ir parodė, kaip meniškai bendruomenės moterys dekoruoja stiklinius indus. Tokio meno išmokti artimiausiu metu pas lankupiškius žada atvykti kitų Priekulės seniūnijos bendruomenių moterys. Bendruomenės pirmininkė L. Žemgulienė papasakojo, kad sutvarkytuose bendruomenės namuose organizuojami įvairūs laisvalaikio renginiai, teikiamos nakvynės paslaugos, o ateities planuose − siekis sutvarkyti pirmąjį pastato aukštą.

     Pasidžiaugę jau aplankytais projektais ir darbščiais Priekulės krašto žmonėmis, pasukome į Agluonėnus. Labai smagu buvo saulėtą dieną praeiti originaliais maumedžio takeliais, kurie iš vietos projekto lėšų buvo įrengti Agluonėnų sode. Projekto vadovė Laima Tučienė papasakojo apie tai, kiek daug pastangų pareikalavo įvairaus poilsio zonų įrengimas, kad jos būtų ne tik patogios ir funkcionalios, bet ir turėtų kuo didesnį sąlytį su gamta. Planų ateičiai bendruomenė turi nemažai, o dalis iš jų − tęsti toliau „obuolio" temą.

     Šiūpariuose mus pasitiko Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė bei Šiūparių bendruomenės pirmininkė Marina Žebelienė − pačios didžiausios darbštuolės, nuo kurių išradingumo priklausė projekto „Šiūparių bendruomenės siuvimo dirbtuvių įrengimas" sėkmė. Svečiai pasidžiaugė, kad jau veikia kirpykla, nuo balandžio mėnesio pradės dirbti siuvėjos, o rajono meras V. Dačkauskas dar kartą įsitikino, kad bendruomenės namų didžiausia problema − patalpų šildymas.

     Iš Šiūparių pasukome į Vėžaičius, kuriuose vietos bendruomenės pastangomis įgyvendintas vienas iš ambicingiausių vietos plėtros strategijos projektų − „Vėžaičių konferencijų centro įkūrimas". Kadangi visi projektų peržiūros dalyviai jau ne kartą lankėsi šiame Konferencijų centre, o meras V. Dačkauskas skubėjo į kitą susitikimą, tai pusvalandis buvo skirtas dalykiniam pokalbiui prie pietų stalo, kuriuo pasirūpino Brožių bendruomenė, panorusi pademonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus.

     Kadangi Brožių kaimo bendruomenės moterų pagaminti pietūs buvo tikrai skanūs, tai ir pasukome Brožių link iš arčiau pažvelgti į projekto metu įrengtą profesionalią virtuvę bei susipažinti su šauniomis virėjomis. Pakeliui stabtelėjome Girininkuose, kur jau birželio mėnesį turėtų pradėti veikti amatų kiemelis, o atvykus į Brožių kaimo bendruomenę ilgai diskutuoti su Brožių moteriškėmis apie ateinančio periodo planus neteko, nes darbo jos turi daug, o projekto idėja − tiekti išvežiojamąjį maistą tikrai su kaupu pasiteisino.

     Autobusiukui įriedėjus į Veiviržėnų miestelį, jau iš tolo ryškiu fasadu nušvito naujasis Veiviržėnų bendruomenės produktas − baigiami įrengti amatų namai. Projekto vadovė Valė Krauleidienė su pasididžiavimu aprodė visus būsimos Klaipėdos rajono amatininkų buveinės kampelius, papasakojo, kas ir kur dar bus padaryta. Tiesa, apie bendruomenės ateities planus daug nesužinojome, ko gero, todėl, kad patyrusi bendruomenė taip lengvai savo idėjų neatskleidžia...

     Daukšaitiškiai, kaip jau įprasta, labai svetingai pasitiko atvykėlius. Paskanavę pyrago su savo surinktų žolelių arbata, pasidomėjome, kokį projektą bendruomenė norėtų rengti 2014−2020 metų vietos plėtros strategijai įgyvendinti. Nors aiškaus tikslo dar bendruomenė neturi, bet veiklos krytis jau žinoma − tai naujų paslaugų, darbo vietų kaime kūrimas.

     Atsisveikinę su daukšaitiškiais, toliau dardėjome dulkėtu vieškeliu link didžiausio susidomėjimo sulaukusio objekto − Šalpėnų veltinio namų. Šie neįprasti, bet be galo jaukūs veltinio namai traukia akį iš tolo, o po to, kai projekto rezultatai buvo parodyti per televiziją, Šalpėnų „kūrinėlis" susilaukė tiek dėmesio iš visos Lietuvos, kad kukliosios „Šaltupės" moteriškės visai tuo nesidžiaugia. Aišku, pavykus vienam projektui, asociacijos „Šaltupė" aktyvistai turi dar daugiau planų ateičiai, bet tegul jų idėja kol kas lieka paslaptyje.

     Su gera nuotaika įvažiavome į Judrėnus. Kur ten liūdėsi, kai bendruomenės pirmininkė Vilija sugeba kiekvienam paniurėliui gyvybės įpūsti, be to, labai puikiai visus nuteikė pamatytas vaizdas − vietoj sukiužusio namuko visas dvaras atsiradęs. Ne paslaptis, kad jei ne smarkioji Vilija, tai kažin kaip čia būtų buvę − labai jau nedaug lėšų buvo tokiems dideliems darbams nuveikti. Apie judrėniškių planus nė klausti nereikėjo, nes jie tvirtai žino − jų kelias kulinarijos paveldo puoselėjimas.

    Taigi prisiragavę skaniausių žemaitiškų valgių, patenkinti pasukome į Gargždus.