Gargždų kultūros centre vyko vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Šimtakojis 2015". Visą savaitgalį žmonės galėjo pamatyti netgi dešimt įvairiausių spektaklių. Festivalio uždarymui buvo rodomas mūsų, Gargždų „Vaivorykštės" gimnazijos, teatro studijos „Ištaško"spektaklis „Nei riešutų, nei duonos", kurio scenarijus parašytas pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona".

     Dar spalio mėnesį visi susirinkome į mūsų spektaklio režisierės Rasos Rusteikienės klasę susipažinti. Mes – pirmųjų ir trečiųjų gimnazijos klasių mokiniai. Didžioji dalis jau yra pasirodę scenoje prieš auditoriją – vieni dainuoja, kiti šoka, daugelis yra lankę teatro būrelius kitur, tad galima sakyti, jog beveik visi jau yra pabuvę aktoriais. Pirmąjį mėnesį mes aiškinomės, ko patys tikimės iš teatro, iš režisierės, ko vadovė viliasi iš mūsų – visi stengėmės suprasti ir pažinti vieni kitus. Po gero mėnesio darbo, teatro studijos vadovė, pažinusi mus, paskirstė vaidmenis ir pradėjo didįjį darbą – spektaklio režisavimą. Iš pradžių sekėsi sunkiai – didelis kolektyvas, tad sunku susikaupti, išklausyti kiekvieno minčių, net tylėti užkulisiuose mums ne visada pavykdavo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad dabar jau viskas vyksta labai sklandžiai, bet pažangą tikrai padarėme.

     Pirmoji spektaklio peržiūra vyko maždaug prieš mėnesį. Mūsų pasirodymą stebėjo du režisieriai/aktoriai, kurie padėjo suprasti, ką reikia patobulinti ir ką pakeisti spektaklyje, kad atrodytų geriau ir, žinoma, labiau patiktų žiūrovams. Paskutinį mėnesį prieš pasirodymą visi rinkomės ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis repetuoti mokykloje. Visi aktoriai degė noru vaidinti, pasirodyti, padaryti kuo didesnį įspūdį, tad net nekildavo minčių neateiti į repeticiją, nors ir laisvadienis. Ir tai davė rezultatą.

     Valandą prieš pasirodymą jautėme vienas kito nerimą, bet buvome ir ramūs, nes žinojome, kad ateis draugų, giminių, mokytojų mus palaikyti ir už mus pasidžiaugti. Buvome ramūs, nes jautėme žmonių, kurie taip pat iš mūsų krašto, palaikymą. Tai vertė mus dar labiau stengtis, nes nenorėjome nė vieno nuvilti. Pasirodymo metu užkulisiuose girdėdami žiūrovų juoką ten, kur ir turi būti, susikaupimą ten, kur jo ir tikėjomės, jautėmės savo vėžiose. Spektaklio pabaigoje matėme žiūrovus – visi iki vieno plojo atsistoję, todėl aktoriai tiesiog švietė džiaugsmu, visi šypsojosi, visi atrodė kaip po geriausio įvykio savo gyvenime. Dabar tik laukiame rezultatų. Neabejoju, kad šiandien visi iki vieno „Ištaško" aktoriai trokšta keliauti toliau...didžiosios scenos link.

Gerdos Muldarytės ir Gintauto Našlėno nuotraukos: