Liepos 3 d. Sendvario seniūnijoje ir Lūžų kapinėse vyko Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kultūrininko, bibliofilo, tautosakininko Jono Birškaus minėjimas, kuriame dalyvavo Klaipėdos rajono mero pavaduotojos Rūta Cirtautaitė ir Violeta Riaukienė, liuteronų kunigas Liudas Fetingis, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė, VU komunikacijos fakulteto profesorius habil. dr. Domas Kaunas, Sendvario seniūnijos gyventojų būrys. Minėjimą inicijavo ir organizavo Sendvario seniūnijos seniūnė Loreta Kuprienė.

     Lūžų kapinėse atidengta ir pašventinta Jono Birškaus biografinė lentelė, prisimintas jo gyvenimas ir veikla, krašto muzikinius kūrinius kanklėmis atliko Jonas Kavaliauskas.

     Seniūnė Loreta Kuprienė padėkojo Klaipėdos rajono valdžiai už suteiktas lėšas (1500 eurų), kuriomis buvo atnaujintas J. Birškaus ir jo žmonos kapas, padėkos žodį tarė ir seniūnijos gyventojams, kurie taip pat prisidėjo prie šio kapo atkūrimo. Dėl to, kad J. Birškaus atminimą reikia tinkamai įamžinti, į Savivaldybę prieš metus kreipėsi Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kurios narys yra kraštietis profesorius Domas Kaunas.

     Pagerbimo metu L. Kuprienė su D. Kaunu, R. Cirtautaite, V. Riaukiene ir S. Pocyte atidengė prie kapo pastatytą J. Birškaus biografinę lentelę, kurioje surašyti svarbiausi jo nuveikti darbai ir indėlis, kurį jis įnešė siekiant Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

     Nuotraukoje J. Birškaus biografinė lentelė

     Jono Birškaus biografiją, faktus apie jo įvairialypę veiklą Domas Kaunas surankiojo iš nuotrupų, nes sovietmečiu ir pats Sudmantų šviesuolis, ir jo veikla buvo gerokai primiršti. Dabar ją žinome tokią:

     Jonas Birškus (1870−1959) gimė ir gyveno Sudmantuose (Mozūruose, vok. Masuhren-Jacob). Mokėsi Klaipėdos Senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje. Bibliofilas, Prūsijos Lietuvos visuomenės veikėjas, iki 1944 m. ūkininkavo Sudmantuose, palaidotas Lūžų kapinėse.

     1895 m. buvo Klaipėdos apskrities lietuvių deputatų rinkimo į Vokietijos reichstagą ir Prūsijos landtagą komiteto narys, akcijos dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas visuomeninio komiteto narys. 1904−1905 m. – kultūrinės draugijos „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose" sekretorius, 1913 m. – Kristijono Donelaičio 200-ųjų gimimo metinių minėjimo komiteto narys, aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m., J. Birškus su šeima buvo deportuotas į Rusijos gilumą, į gimtinę sugrįžo po kelerių metų.

     Po Pirmojo pasaulinio karo J. Birškus buvo išrinktas į Prūsų lietuvių tautos tarybą, buvo aktyvus 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos dalyvis, tų pačių metų vasario 15 d. tapo pirmosios Klaipėdos krašto direktorijos nariu.

     1923−1939 m. laikotarpiu dirbo Dirvupių valsčiaus viršaičiu, buvo Žemės ūkio rūmų, Klaipėdos Šv. Jokūbo laukininkų bažnyčios, apskrities bažnytinio sinodo, kultūros, švietimo ir labdaros draugijos „Sandora" narys. Už nuopelnus valstybei Lietuvos vyriausybės 1928 m. apdovanotas 4-ojo laipsnio Gedimino ordinu.

     J. Birškus turėjo sukaupęs turtingą lietuviškų ir lituanistinių leidinių įvairiomis Europos kalbomis asmeninę biblioteką, kuria naudojosi žurnalistai, tyrėjai, parodų rengėjai.

     Minėjime Lūžų kapinėse profesorius Domas Kaunas dar labiau išryškino jo asmenybės bruožus, apibūdino jį kaip iškilų politiką. Ilgai nebuvo žinoma ir kaip jis atrodė, kol pagaliau buvo rasta viena nuotrauka Vokietijoje pas Gaigalaičio giminaitę, kur Jonas Birškus stovi šalia kitų iškilių ano meto krašto žmonių.

     Pasak Domo Kauno, gaila, kad senosios kapinės taip nyksta ir, nors dabar ir skiriamas didesnis dėmesys priežiūrai ir žymesnių žmonių atminimo išsaugojimui, bet daug kas sunaikinta negrįžtamai. Lūžų kapinėse ne tik Jono Birškaus ir jo žmonos Marinkės kapai verti ypatingo dėmesio ir prisiminimo, bet ir Mikelio Kaitinio, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, tautosakos rinkėjo, sakytojo, lietuviškos spaudos platintojo, bei jo žmonos Madlenos ir šviesaus bei perspektyvaus, deja mirusio 23 metų, daugelio visuomeninių draugijų aktyvaus dalyvio teologijos studento Anso Purvino...

     Beveik kiekvienose neveikiančiose kapinaitėse yra tikrai ne vienas ir ne du kapai, kuriuose palaidoti Klaipėdai, rajonui ir Visai Lietuvai nusipelnę asmenys. Todėl kalbėta ir apie tai, kad prie kapinaičių reiktų iškabinti inventorizuotų kapų duomenis – išlikusių ir nebe.

     Minėjimo dalyviai apsilankė ir prie netoliese dar vis stūksančių Birškaus sodybos griuvėsių. Deja, buvusią nuostabaus grožio sodybą, kurioje dar vis gerai matomi įrašai su Jono Birškaus inicialais ir herbu, kurioje skleidėsi visas Klaipėdos krašto architektūros grožis ir kurios fasade kažkada taip gražiai, anot prof. Domo Kauno, derėjo visos Mažosios Lietuvos spalvos, dabar galima pavadinti tik griuvėsiais, kurių centre, ant buvusio kamino jaukiai lizdą susisukęs gandras.

     Nuotraukoje J. Birškaus sodyba

     Vicemerė Rūta Cirtautaitė išsakė savo nuomonę apie nusipelniusių asmenų pagerbimui ir kapaviečių atnaujinimui reikalingą valstybės paramą, taip pat apie būtinybę išnagrinėti galimybę atkurti Jono Birškaus sodybą. Nors šiame Europos Sąjungos finansavimo etape ne taip lengva bus gauti lėšų pastatų rekonstrukcijoms, tačiau šaltinių galima būtų ieškoti, − tiesiog tam reikia taip pat ir gyventojų išreikšto noro ir bendrų pastangų. Visų pirma namą reiktų nupirkti iš privataus savininko. Ką būtų galima įrengti atstatytame pastate – muziejų, amatų centrą ar dar kokį nors kultūros židinį, − reiktų spręsti, bet pastatas toks gražus, kad vertas atkūrimo. Tai būtų geriausias paminklas ne tik Jono Birškui, bet ir kitiems krašto šviesuoliams, palaidotiems Lūžų ar tolimesnėse kapinėse, o galbūt mirusiems Vokietijoje dėl priverstinės emigracijos ar tiems, kurių kaulai išsibarstė Sibire.

     Domas Kaunas knygoje „Donelaičio žemės knygiai" (Vilnius, 1993) p. 245 rašė:

     J. Birškus vaikų neturėjo, todėl sielojosi dėl savo bibliotekos likimo. Nenorėjo jis, kad ji būtų lengvabūdiškai parduota. Taip pat sielojosi, kad iš jaunųjų klaipėdiškių neatsirado nė vieno, kuris studijuotų prūsų ir Mažosios Lietuvos istoriją. Jeigu būtų toks atsiradęs, neabejoju, kad tam būtų jis užrašęs po mirties savo surinktą biblioteką.

     Seniūnijoje minėjimo dalyviai turėjo progos apžiūrėti vieną knygą iš J. Birškaus bibliotekos, kurią specialiai atsivežė parodyti profesorius.