Visai netrukus būrys rajono abiturientų pradės naują gyvenimo etapą – taps studentais. Svarbus apsisprendimo laikotarpis laukia ir būsimųjų dvyliktokų, kurie per šiuos mokslo metus turės nuspręsti, kokias specialybes pasirinkti.

     Su jais savo patirtimi sutiko pasidalinti gargždiškė Agneta Senkutė, baigusi pirmąjį Tarptautinio verslo studijų programos kursą Olandijos Mastrichto universitete. Meile savo šaliai spinduliuojanti Agneta tikisi, kad šioje mokymo įstaigoje sukauptas vertingas žinias galės panaudoti ne kokioje svečioje šalyje, o Lietuvoje.

     Kodėl nutarei studijuoti užsienyje?
     Dar būdama maža galvojau, kaip būtų įdomu išvykti į užsienį. Mama veždavosi mane į keliones ir man labai patiko svetimos kalbos, vis kitaip atrodančios šalys. Kai buvau aštuntokė, sudalyvavau pirmojoje mainų programoje – mokykla išsivežė mus į Ispaniją. Labai patiko tas jauduliukas, kai reikia šnekėti su žmogumi kita kalba, įdėti pastangų į bendravimą. Pamaniau, kad būtų smagu baigti mokyklą ir išvykti mokytis į užsienį. Ne todėl, kad nepatiktų Lietuva. Jokiu būdu. Tiesiog visada maniau, kad būtų smagu imtis tokios avantiūros.

     Kaip išsirinkai universitetą?
     Kur studijuoti, turėjau pradėti galvoti anksti – net egzaminų nebuvau išsilaikiusi. Daugelyje užsienio universitetų stojimai vyksta gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Angliją išbraukiau, nes ten – labai brangu. Viliojo Olandija. Čia bakalauro studijos trunka trejus metus. Įdomus faktas, kad Olandija turi beveik tiek pat universitetų, kaip ir Lietuva, nors čia gyvena 10 kartų daugiau žmonių. Todėl studijų kokybė – labai gera. Jų kaina panaši į mokslo Lietuvoje.
Įstojau į keletą universitetų, tačiau išsirinkau Mastrichto. Ten yra studijavusi viena gargždiškė, ji man labai padėjo, atsakė į daug klausimų.

     Kodėl pasirinkai tarptautinio verslo specialybę?
     Niekas to neklausė iki šiol. Sunku atsakyti. Mokykloje sekėsi daug dalykų, tad buvo nelengva pasirinkti. Ši specialybė labai plati, galima specializuotis ne vienoje srityje.

     Man patinka tai, ką studijuoju. Per metus teko daug ką pritaikyti, į kažką kitaip pažiūrėti. Kadangi tai tarptautinis verslas – mokomės apie daug skirtingų šalių.

     Papasakok apie savo studijas. Ar dažni egzaminai?
     Olandija yra labai prisitaikiusi prie užsieniečių. Paskaitos vyksta anglų kalba. Mokslo metai Mastrichto universitete trunka tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Bet rugsėjo 1-ąją į universitetą turi ateiti viską perskaitęs, pasiruošęs, su užrašais, galbūt jau reikalingą prezentaciją paruošęs. Yra didelė elektroninė platforma, kurioje prieš mokslo metus pateikiama visa informacija.

     Pas mus sesijų nebūna, bet yra tam tikri periodai, kurie trunka 7 savaites. Per jas mokaisi du dalykus, aštuntą – būna egzaminai. Kai juos išlaikai, viskas keliauja į šoną – imi du naujus dalykus. Per metus būna 4 tokie periodai. Tarp jų dar būna dvi savaitės, per kurias pritaikai, ką išmokai – rengiami privalomi įgūdžių lavinimo kursai.

     Kadangi per 7 savaites turi išmokti dalykus, prie kurių niekada nebegrįši, krūvis yra didelis. Atostogų per mokslo metus nėra. Savaitę po atsiskaitymų, jei nieko nereikia perlaikyti, gali pailsėti. Pirmaisiais mėnesiais buvo sunku, mokykloje nereikėjo daug skaityti, be to, daug kas moksleiviams patiekiama lyg ant lėkštutės. Vėliau persilauži. Sunkių akimirkų buvo. Galiu prisipažinti, kad tik pastarieji mėnesiai buvo tokie, kada pradėjau mėgautis studentišku gyvenimu.

Jaunimui veiklos Mastrichte netrūksta, tik reikia mokėti atsirinkti, kas naudinga. Asmeninio archyvo nuotr.

     Kaip vyksta paskaitos?
     Būna daug grupinio darbo, reikia ruošti daug prezentacijų, be to, nelengva viską daryti angliškai. Paskaitos – plenarinės. Jos neprivalomos, tačiau, jei praleisi, bus labai sunku pasivyti. Taip pat būtina lankyti susitikimus, kurie angliškai vadinami „tutorials". Jų metu dirbama su vienu vadovu, kuris gali būti ir kurso koordinatorius, ir netgi vyresnių kursų arba magistro ar doktorantūros studijų studentas. Dažniausiai grupėje būna apie 15 žmonių. Būna, kad susitinkame tiesiog atsakyti į klausimus, kažką išsiaiškinti, kartu išsispręsti uždavinius, ruošiamos prezentacijos. Neužtenka tiesiog ateiti, reikia dalyvauti.

     Per tas septynias savaites mes dažniausiai turime 10 „tutorial'ų". Jei į du neateisi, viskas – egzamino neišlaikei. Griežta sistema, bet labai efektyvi. Kai išlaikai egzaminus, pamatai, kad labai daug sužinojai, išmokai.

     Kiek dėmesio Tavo universitete skiriama praktikai?
     Ji skatinama, bet nėra privaloma. Radęs, kur atlikti praktiką, kai kuriuos mokomuosius dalykus gali praleisti. Universitetas yra sudaręs sutartis su nesuvokiamai populiariomis kompanijomis: „Volkswagen", „BMW", „Ferrero" ir t.t. Pirmakursiai nėra paklausūs, tačiau antrakursiams – jau yra sudarytos visos sąlygos praktikuotis. Aišku, po metų ir aš bandysiu.

     Mastrichto studentams dar reikia atlikti privalomą mainų programą pusmečiui, kad galėtume praplėsti akiratį, tarptautinį požiūrį, komandos pojūtį. Galima rinktis iš viso pasaulio universitetų.

     Gal jau sužinojai, ar sunkus bus mokslų „finišas"?
     Yra rašomas labai didelės apimties baigiamasis darbas. Žodžiu mums jo apsiginti nereikia. Atiduodi darbą ir lauki įvertinimo. Gali pasirinkti, kada paskutiniaisiais metais jį atiduoti – po pirmo ar antro pusmečio. Kiek girdėjau, studentai mėgaujasi juos rašydami, nes temos būna įdomios, universitetas suteikia visas priemones, galimybes įgyvendinti rašto darbą.

Paskaita Mastrichto universitete. Asmeninio archyvo nuotr.

     Kur planuoji save realizuoti ateityje? Kokių tikslų turi?
     Turiu tiek daug norų! Žinau, kad visi mano bendrakursiai po bakalauro puls studijuoti magistro. Aš neatmetu galimybės imtis mokytis visai ko kito ir naujo, galbūt lietuvių, anglų ar rusų filologijos.

     Žinau viena – kai baigsiu studijas, tikrai grįšiu į Lietuvą. Niekada niekada negalėčiau iškeikti Lietuvos, labai myliu šitą šalį. Labai norėčiau, kad visą sukrautą žinių bagažą galėčiau panaudoti Lietuvoje. Galbūt tai reikš, kad dirbsiu darbą visiškai nesusijusį su mano specialybe, o galbūt dirbsiu kokioje tarptautinėje korporacijoje, įsikūrusioje Lietuvoje.

     Išvykusi į užsienį supratau, kokia nereali mūsų šalis, nors ir turi savo bėdų. Mes, jaunoji karta, esame ateitis, kuri gali kažką pakeisti. Mažiau reikėtų liūdėti, burbėti, o imtis kažką daryti.

     Ar Mastrichte organizuojami tradiciniai renginiai, skirti studentams?
     Visko vyksta labai daug, tačiau nieko panašaus į lietuviškas krikštynas ar pan. – tiesiog yra per daug studentų. Mano studijų programoje yra apie 600 studentų. Mes visi esame kodai – viskas labai kompiuterizuota, nieko nepažįstame, mūsų niekas nepažįsta.

     Vyksta įvairių renginių, tereikia rasti laiko ir noro bei gebėjimo atsirinkti, kas tau aktualu. Paviršiuje visada yra tas variantas, kuris populiariausias, tačiau mažiausiai kokybiškas.

     Galima eiti į kituose fakultetuose vykstančius renginius, pavyzdžiui, žiūrėti, kaip kuriami robotai, dienai „pabūti" verslininku ir bendradarbiauti su tikra kompanija, gali eiti žiūrėti, kaip atliekamas teismo procesas. Aišku, vyksta ir vakarėlių. Tačiau, kai yra tokia masė žmonių, jie nesuvaldomi.

     Miestas nėra didelis – Klaipėdos dydžio. Vakarietiški studentai pasigendame naktinio veiksmo, ne klubų, o alternatyvaus gyvenimo. Sakyčiau Vilnius šiuo požiūriu – geresnis pasirinkimas.

     Kokį įspūdį susidarei apie Olandiją, jos kultūrą ir gyventojus?
     Apie visą šalį sunku kalbėti, nes gyvenu mieste, kuris pačių olandų laikomas prabangiu. Kiek pamačiau, žmonės yra turtingi, laimingi, atsipalaidavę, veikia parodos, galerijos, filmų peržiūros. Teko pakeliauti ir po kitus miestus. Ten taip pat žmonės labiau atsipalaidavę. Olandai – sunkiai dirbantys žmonės, bet žinantys, kaip mėgautis gyvenimu. Su daug olandų nelabai teko bendrauti, nes studijuoju universitete, kuriame susirinkę žmonės iš viso pasaulio, daugiausia čia – vokiečių.

     Pati Olandija – graži, tvarkinga šalis. Tačiau čia vyrauja jūrinis klimatas, tad dažnai apsiniaukę, retai pasirodo saulė, dažnai lyja.
Kalba – graži, tačiau sunki. Norėčiau ją išmokti, bet mažai girdžiu, nes visur tenka bendrauti anglų kalba. Ir nuotykių pasitaikė. Pavyzdžiui, į kavą prisipyliau kefyro, į parduotuves tekdavo eiti su žodynėliu, nes nesąmonių prisipirkdavau.

     Gal turi patarimų moksleiviams, kaip nepasiklysti specialybių labirintuose?
     Kai universitetuose vyksta atvirų durų dienos, nuvykite į įvairiausius universitetus, pabendraukite su studentais. Išbandykit daug dalykų, tai padeda.
Jau mokydamasi savo, Verslo ir ekonomikos fakultete, per atvirų durų dienas aplankiau kitus. Svečiuodamasi Medicinos fakultete valgiau kirminus ir šokoladą. Buvo labai smagu!

     Jei kažkas susidomės šiomis studijomis ar universitetu, visada gali kreiptis į mane. Mėgstu bendrauti, tad galiu patarti, pakonsultuoti ir atsakyti į visus klausimus. Būtų smagu čia surinkti daugiau lietuvių. Šiais metais Mastrichto universitete buvo tik 67 lietuviai. Kiek girdėjau, studentų tame mieste kasmet būna apie 30 tūkst., tai lietuviai ištirpsta minioje.

     Agnetos Senkutės asmeninio archyvo nuotraukos: