Negaliu sakyti, kad atradau rajone, kuriame geriausia gyventi, nesprendžiamą problemą. Tačiau neveikiančių kapinių problema egzistuoja ir ją reikia spręsti.

Ką mūsų protėviams reiškė kapinės? Kapinės žymėjo kaimų teritorijas. Todėl ir dabar likę kapinių pavadinimai atitinka kaimų pavadinimus: Eglynų, Smilgynų, Šatrių, Šakinių ir kt. Na, o kaimas daugeliui – tai gimtinė, kur tu gimei,  kur gimė tavo tėvai, seneliai ir kur jie buvo palaidoti. Kai kurių kapinių pavadinimai – nykstantys ar išnykę, o kapinių – tebėra.

 Per savo darbo metus ne kartą lankiausi vienose ar kitose neveikiančiose senosiose kapinėse. Tačiau susitikimuose su gyventojais nuolat išgirstų prašymų aptverti ar pasirūpinti kapinėmis, nes jas esą baigia  gyvuliai ištrypti, o vagys kryžius išvogti...

Šią vasara apsilankiau daugelyje mūsų rajono seniūnijų neveikiančių kapinių, kad įsitikinčiau, kokia reali situacija. Pamatytas vaizdas tikrai nuvylė: neveikiančiose kapinėse vos vienas kitas kapelis sutvarkytas žmogaus rankų... Deja, dauguma ne tik kapų, bet ir pačių kapinių yra pamirštos, gana apleistos, apaugusios piktžolėmis, tvoros iškrypusios, aplink suarti visi priėjimo takai, beveik niekur nėra informacinių lentelių, nurodančių, kokios tai kapinės, kas ir kada jose atgulė amžinojo poilsio. Tik kai kuriose minimaliai atliekami įvairūs darbai: šienaujama žolė, remontuojamos tvoros, tvarkomi antkapiai, paminklai, kryžiai. Kai kur seniūnai negalėjo patikėti pamatę, kad tik prieš metus aptvertos tvoros pavogtos...

Tikrai negalvojau, kad viskas taip blogai. Ar tikrai mes taip sunkiai gyvename, kad nebeišgalime skirti neveikiančioms kapinėms dėmesio ir lėšų ir jas civilizuotai prižiūrėti?

Amžinojo poilsio vietas prižiūri seniūnijos ir  vienas kitas pilietiškas gyventojas. Kasmet iš Savivaldybės biudžeto vienuolikai rajono seniūnijų skiriamos lėšos senųjų kapinių tvarkymui. Šiemet buvo numatyta 10 137 eurų suma. Tai nėra didelė pinigų suma, nes  Klaipėdos rajone yra 240 neveikiančių kapinių: Priekulės seniūnijoje – 51 neveikiančios kapinės, Veiviržėnų – 37, Vėžaičių – 33, Dovilų – 32, Endriejavo – 30, Kretingalės – 29, Dauparų-Kvietinių – 15, Agluonėnų – 13, Sendvario – 12, Judrėnų – 6 ir Gargždų – 5.

Tačiau mūsų, gyvųjų, pareiga sutvarkyti nykstančias kapines, nes prabėgs dar keli dešimtmečiai ir visiškai nebeliks ženklų, menančių kapus. O juk ten palaidoti žmonės taip pat  gyveno mūsų rajone ir paliko mums savo gyvenimo kultūrą, papročius, tradicijas... Visos šalies istorikų susidomėjimą sukėlė netyčia rastas tūkstančių metų senumo kapas su unikalia urna Kvietinių kaime tiesiant dujotiekio vamzdyną į Kuršėnus. Archeologai tai vadina tikra sensacija.

Lankydamasi kapinėse kalbėjausi ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis ir su tais, kurie kapines prižiūri. Žmonių nuomone, prastai prižiūrimos kapinės mūsų rajono istorinė ir pilietinė problema. Ir nereikia čia skųstis pinigų ar darbuotojų trūkumu. Įstrigo Kvietinių–Dauparų seniūnijos darbuotojo Algimanto Viršilo pasakyti žodžiai, kad ne vien pinigai lemia kapinių tvarkymo darbus, o ir vadovų iniciatyva, supratimas ir požiūris į atliekamą darbą.

Tikrai yra ir gražių pavyzdžių, kai kapines tvarko vietos bendruomenės, įvairios nevyriausybinės organizacijos, aukštųjų mokyklų studentai. Kasmet lietuviai vyksta į misijas Sibire ir tvarko ten palaidotų protėvių kapus. Manau, kad mums taip toli važiuoti nebūtina. Panašių akį rėžiančių vaizdų, kokius Sibiro misijų dalyviai užfiksuoja tremties vietose, apstu ir mūsų rajone.

Vyriausybė dar 2008 m. patvirtintomis kapinių tvarkymo taisyklėmis įpareigojo savivaldybes atlikti visų kapinių inventorizaciją ir pateikti registruoti detalius inventorinius esamos būklės dokumentus – geodezinę nuotrauką, įrangos, statinių, medžių, antkapių, laidojimo faktų registravimo dokumentus. Manau, kas LR Vyriausybė ne šiaip sau patvirtino šias taisykles ir įpareigojimus savivaldybėms. Tai buvo padaryta todėl, kad savivaldybės atsakingi darbuotojai susirūpintų ir žiūrėtų tvarkos, kurios privalo laikytis tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai subjektai. Deja, mūsų aplaidumas priveda prie to, kad visai šalia kapinių statomi namai, kasami tvenkiniai. Pvz., Sėlenėlių kaimo kapinės sunaikintos tiek, kad sunaikinus rodyklę, kad čia Sėlenėlių kapinės – neliks jokios žymės. Tad gali statytis ant tos kalvelės namą ir gyventi ant žmonių kaulų. Laugalių veikiančios kapinės išpuoselėtos ir prižiūrimos, o priešingoje kelio pusėje pušynėlyje neveikiančios Laugalių kapinės – labai apleistos ir visų pamirštos. Skaudi ironija.

Svarstome galimybę parengti specialią programą ir numatyti lėšų senųjų kapinių tvarkymui. Manau, reikėtų finansuoti tokius projektus, kurie skatintų bendruomenes, nevyriausybines organizacijas sutvarkyti neveikiančias kapines ir išsaugoti istorinę atmintį.

Būtų puiku, jeigu kiekvienos bendruomenės nariai ar kaimo gyventojai bent keletą kartų per metus inicijuotų talkas, sukviestų savanorius.

 O seniūnijoms reikėtų aktyviau pasitelkti bedarbius ir socialinės paramos gavėjus tose vietovėse, kuriose jie gyvena ir yra neveikiančios kapinės.

Prie tokių kapinių tvarkymo akcijų kviečiu prisijungti mokyklas, Gargždų krašto muziejų ir jo filialus, turizmo informacijos centrą ir filialą Drevernoje, socialinių paslaugų centrus, religines bendruomenes, ūkininkus, verslininkus ir kitus ūkio subjektus, kurie šalia kapinių vykdo vienokią ar kitokią veiklą. Būtų gražu, jeigu seniūnai nieko nelaukdami imtųsi iniciatyvos savo seniūnijoje sukviesti visus į būrį ir pasiskirstyti darbus: kas kurias kapines galėtų tvarkyti, prižiūrėti, puoselėti.  Savivaldybė skatintų ir remtų puikias iniciatyvas taip, kaip remia sporto, kultūros ir kitus bendruomenių renginius, pažintines keliones ir kt.  Tikiu, kad tada kapinės visada būtų sutvarkytos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Juk kapinės – tarsi atversta knyga apie krašto istoriją, kultūrą, čia yra palaidotų ne tik rajonui, bet ir visai Lietuvai nusipelniusių žmonių, kurie yra nepelnytai užmiršti. Gal net ir nežinome apie jų darbus mūsų kraštui. Todėl istorikai galėtų paieškoti šimtamečių kapinių nuosavybę patvirtinančių dokumentų, užfiksuoti nuotraukose dar išlikusius kryžius, paminklus su vardais ir  pavardėmis, taip pat ir kitas istorines liekanas, kurios tiesiog mėtosi kapinėse. Tai būtų įdomi mūsų krašto istorinė medžiaga ne vienam mūsų rajone gyvenančiam ar besilankančiam užsienio turistui.

 Kapinių lankymas galėtų būti įtrauktas į turizmo maršrutus, – tereikia jas sutvarkyti. Nidos etnografinės kapinės, į kurias atvyksta turistų grupės, yra puikus pavyzdys. Galimybių yra įvairiausių, tereikia noro ir pastangų, kad ateinančioms kartoms būtų išsaugotas turtingas, įvairus ir savitas Klaipėdos rajono kultūros paveldas.

Štai savivaldybės tarybos narė Andžela Šakinienė geranoriškai pasisiūlė su rėmėjais tvarkyti Šakinių kaimo neveikiančias kapines. Norėtųsi daugiau tokių gerų iniciatyvų.

Iki lapkričio 1-osios Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienos ir Vėlinių dar likę keletas mėnesių, tikiu, kad sugebėsime susitelkti ir parodyti deramą pagarbą kažkada šiame rajone gyvenusiems ir ateitį kūrusiems žmonėms.