29-erių metų Saulė Surplytė pažįstama ne vienam Klaipėdos rajono gyventojui. Argi gali būti kitaip, kai veikli mergina sukasi it vijurkas: pirmininkauja Kisinių kaimo bendruomenei, skuba į vietos veiklos grupės „Pajūrio kraštas“ posėdžius, nes priklauso šios valdybai.

Trejus metus sveiką gyvenseną propaguojanti S.Surplytė nestokoja įkvepiančių idėjų. Pavyzdžiui, neseniai ji visus pakvietė į Gargžduose pirmą kartą surengta sveikatos festivalį „Tu gali“.

Aktyvus ir merginos laisvalaikis. Nemažą jo dalį užima važinėjimas dviračiu. Įsibėgėjant Europos judriajai savaitei, su entuziastingąja S.Surplyte ir kalbėjomės apie šį pomėgį.

Kaip susidomėjote važinėjimu dviračiu?

Viskas nutiko natūraliai. Sportas niekada nebuvo svetimas reikalas mano gyvenime. Tiesiog nusipirkau dviratį, pradėjau važiuoti, vėliau ėmiau lankyti dviračių treniruotes. Žiūriu – visai smagu. Atėjus vasaros sezonui, pamačiau, kad nespėju ir į darbus, ir į treniruotes. Sugalvojau viena išvažiuoti. Taip ir prasidėjo. Nuvažiuoji iki Klaipėdos – žiūri, kad dar toliau gali...

Anksčiau daugiau važinėdavau. Dabar ir laiko stoka trukdo, ir negerai per daug organizmą apkrauti. Važinėti kiekvieną dieną nerekomenduojama – viską reikia daryti su saiku.

Kur dažniausiai važiuojate?

Aišku, geriausia ten, kur yra dviračių takai. O jų yra link Nidos, Palangos, Šventosios – arčiau jūros. Bet ir iki jos reikia nusigauti. Ir į pamarį, Dreverną nuvažiuoju. Tik Ventės Rage dar nebuvau, tad planuoju nuvykti.

Ar išsirenkate konkrečią vietą, objektus, kuriuos norėtumėte pamatyti, ar tiesiog išsiruošiate pasivažinėti?

Dažniausiai – pasivažinėti. Bet, pavyzdžiui, važiavau į Platelius, tai užsukau į Plungę. Jei būna kokios nuorodos, užsuku pažiūrėti, kas ten yra. Bet dažnai, kai važiuoji didelius atstumus, labai riboja laikas. Pavalgai, atsiputi ir turi minti, bet tikrai nepraleidžiu lankytinų objektų.

Geriau dviračiu važiuoti vienai ar su kompanija?

Geriau vienai. Važinėjimas dviračiu man – lyg meditacija. Jis man naudingas tiek fizinėmis, tiek emocinėmis, tiek dvasinėmis savybėmis. Važiuojant mintys būna išjungtos, nereikia nieko kalbėti. Gamta ir vaizdai tik keičiasi... O važiuojant su kitais, reikia bendrauti, prie jų taikytis. Be to, greitai minant netgi sunku kalbėti.

Kur toliausiai pavyko numinti?

Ko gero, tai bus Plateliai. Daugiausiai kilometrų per vieną dieną – 140 – numyniau važiuodama į Nidą. Nes, pavyzdžiui, kelionė į Platelius buvo su nakvyne. Galvoju, kad ateityje reikėtų ir kokius 200 km numinti.

Tiek kilometrų, kiek įveikia S.Surplytė, „įkandami“ ne kiekvienam dviratininkui mėgėjui. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip vertinate Klaipėdos rajono dviračių takų būklę?

Nėra rajone takų. Gargžduose nevažinėju, kokie čia yra, užtenka nuvažiuoti pas kaimyną arbatos atsigerti ar iki turgelio. Bet Kvietinių gatvėje tikras kuriozas padarytas... O rajone nematau takų, kuriuose galėčiau važinėtis kaip mėgėja. Pavyzdžiui, važiuojantį pamarį, mini gatve ir tiek. Klaipėdoje yra viena traselė padaryta iki „Akropolio“, bet miestas yra miestas... Galvoju, gal kada nors bus padarytas atskiras, nuošalus, vien tik dviratininkams skirtas takas, kur nebus nė vieno pėsčiojo, vaiko ar šuns. Nemėgsta pėstieji dviratininkų ir vairuotojai nėra draugiški, mąsto, kam važinėti dviračiu, jei yra mašinos, arba dar geriau – galima sėdėti prie televizoriaus.

Takai iki Nidos, Palangos ar Šventosios yra geri, nėra kuo skųstis. Visgi bendra situacija gerėja, nes mažiau takų yra tarp stulpų ir medžių, „bordiūrai“ sušvelninami. Gal ateityje bus dar geriau.

Ar kelionėse dviračiu pasitaikė kokių nuotykių?

Kai turėjau senąjį dviratį, buvo visko – vos ne kas antrą dieną nuleisdavo padangą, tekdavo skambinti, kad kas mane pasiimtų. Su nauju dviračiu to nepasitaikė. Būna, kad kartais labai sunku grįžti – taip pavargsti, ypač, jei neįvertini, kad teks grįžti prieš vėją. Palei vėją, oi, kaip lengva lėkti!

Didesnių nuotykių visgi nebuvo. Tik kartą užklupo didelė perkūnija su žaibais ir lietumi. Buvo baisu, bet parmyniau. Kad sutinku briedžių ir kitų miško gyventojų, irgi nebestebina.

Gal ir draugus ar pažįstamus įkvėpėte savo pomėgiu?

Kaimynas pradėjo važinėti labai intensyviai ir draugės vyras. Į feisbuką dedu nuotraukas iš savo kelionių, kad tik žmonės tuo „užsikrėstų“, kad jie irgi norėtų važinėti dviračiu.

Ar teko dalyvauti kokiose nors varžybose?

Klaipėdoje vyko Gintaro ir Mindaugo Umarų dviračių maratonas, dalyvavau ir „Velomaratone“ Vilniuje, taip pat įvairiose bėgimo varžybose.

Dviračių varžybos buvo ne profesionalios. Rajone ir Klaipėdoje jų mažai vyksta, o važiuojant toliau, prisideda transportavimo, nakvynės išlaidos ir imi galvoti, ar dviračiai yra tavo pomėgis ar vargo vakarienė. Noriu, kad išliktų tas važinėjimo dviračiu „skonis“. Jei prasidės nuolatinės varžybos, tai gali apkarsti. Kai kažkas tampa prievole, pasidaro nebeįdomu.

Kokiu dar sportu užsiimate?

Kai baigiasi sezonas, einu į sporto salę. Ir baseine plaukioju, ir stacionarius dviračius minu. Taip pat bėgioju, mėgstu ėjimą su šiaurietiškomis lazdomis – būna išsiruošiame į įvairius žygius. Kai nori, veiklos yra.Kartą į Kanarus skridome ir su dviračiais keliavome po visas salas, tad šaltasis sezonas neprailgo.

Galima ir žiemą minti, bet šalta, vėjas žvarbus, negali pasimėgauti. Aišku dviratininkai profesionalai pasakytų, kad yra tik bloga apranga, bet visgi šaltuoju metu važinėjimas dviračiu tampa ne tokiu malonumu.

S.Surplytės akimirkos iš kelionių dviračiu – asmeninio archyvo nuotraukose: