Praėjusį antradienį Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Gytis Kasperavičius Savivaldybės vadovams ir Administracijos skyrių vedėjams pristatė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijų plėtros apžvalgą. Tikslas – supažindinti su esama padėtimi, įvardyti problemas, susijusias su gana stichišku teritorijų planavimu, kuriam įtakos turėjo Teritorijų planavimo įstatymo suteiktos laisvės, gyventojų užmojai ekonominio pakilimo laikotarpiu, ekonomikos raidos svyravimai ir kitos aplinkybės, bei numatyti perspektyvas, kaip toliau būtų galima planuoti rajono teritoriją.

     2011 m. patvirtintas Klaipėdos rajono bendrasis planas, kuriame rajono teritorija suskirstyta į zonas, kiekvienoje iš jų buvo galima įvairi žemės paskirtis. Gyvenamųjų namų statybų plėtros pagreitį įgavo kai kurių miestelių, pavyzdžiui, Dovilų aplinkinės teritorijos. Kūrėsi gyvenamųjų namų bendrijos, kurios statė daug naujų gyvenviečių Klaipėdos priemiestinėje zonoje, iš kurių ne visos sugebėjo susitvarkyti aplinkos, todėl taip ir liko neperspektyvios. Daug geriau būtų buvę, kad miesteliai ir seniūnijų centrai – didesni kaimai – būtų koncentravęsi labiau kompaktiškai – juolab kad tam užtenka vidinių teritorijų, kurios dar gali būti užstatomos. Tuo pačiu būtų saugomi ir istoriniai gyvenviečių centrai. Taip teritorijų plėtra būtų vykusi daug tvarkingiau ir Savivaldybei būtų lengviau ir pigiau užtikrinti tinkamą susisiekimo ir infrastruktūrą, − kaip ir priklauso pagal Vietos savivaldos įstatymą. Be to, stichiškai susikūrusiuose kvartaluose, kur dažnai ir specialiosioms tarnyboms privažiuoti sudėtinga ar net visiškai neįmanoma, neišvystyta arba menkai išvystyta visuomeninė, socialinė infrastruktūra (nėra darželių, mokyklų, sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigų). Neretai tokiose vietovėse daugiau ar mažiau konfliktuojama ir su pramonės bei žemės ūkio vystytojais.

     2015 m. gegužės 28 d. patvirtintas Kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, kuris yra Bendrojo plano sudėtinė dalis, tikslinanti Bendrajame plane nustatytus teritorijų tvarkymo režimo aplinkosaugos reikalavimus. Gamtiniam karkasui skirtos teritorijos, gyvenamosios statybos ir pramonės teritorijos čia jau koncentruojamos atskirose zonose taip, kad nepersipintų viena su kita ir šalintų galimų konfliktų perspektyvas.

     Kaip sakė G. Kasperavičius, − Bendrasis planas yra politinis dokumentas, todėl politikai turėtų nuspręsti, kaip toliau turėtų plėtotis atskiros teritorijos, kad jose būtų daugiau tvarkos, daugiau realiais skaičiavimais pagrįstų perspektyvų kurti įvairiapusiškus gyventojų poreikius tenkinančią aplinką.

     Šiuo metu rengiamas Infrastruktūros įstatymas ir svarbu nustatyti tinkamas prioritetines teritorijas plėtrai pačioms savivaldybėms, kuriose planuotų investuoti, tiesti kelius ir prisidėti prie inžinerinių tinklų vystymo. Taip pat būtų nustatytos ir neperspektyvios teritorijos, kuriose toks Savivaldybės indėlis būtų daug mažesnis.

     Pateikęs pavyzdžių iš Olandijos gyvenamųjų vietovių plėtros, kur itin didelis dėmesys skiriamas istoriškai susiformavusių gyvenviečių kompaktiškai plėtrai, G. Kasperavčius išreiškė viltį, kad ir mūsų situacija dar nėra bloga, galima siekti geresnių rezultatų planingiau tvarkant jau užstatytas teritorijas ir keliant reikalavimus naujoms.

     Pagrindiniai pasiūlymai, kuriuos turėtų įvertinti ne tik politikai, bet ir gyventojų bendruomenės ir gyvenamųjų statybų bendrijos, yra mažinti urbanizuotas teritorijas, nustatyti prioritetus pagal realias galimybes ir investuoti tikslingai numatant tolimesnes perspektyvas, o neprioritetinėse plėtros teritorijose nustatyti griežtas infrastruktūros vystymo sąlygas.