Klaipėdos rajono mokyklų bibliotekininkai prisideda prie knygų skaitymo skatinimo iniciatyvų ir bendradarbiaudami su naujienų portalo „Mano Gargždai" kolektyvu ragina mokinius, mokytojus ir visą bendruomenę skaityti ir dalintis savo įspūdžiais, patirtimi parašant nuomonę, atsiliepimą apie perskaitytą knygą svetainės rubrikoje „Dalinuosi".

     Šiandien publikuojame pirmąją skaitytojos Rimos Čeliauskaitės (Knygoholikės) atsiųstą apžvalgą apie U.Eco knygą „Nr.0".

     Nauja Umberto Eco knyga „Nr. 0" – tai tarsi filmo „Uodega vizgina šunį" popierinis variantas. Tamsių politikos užkaborių persmelktas romanas.
Pagal siužetą: 1990-ieji, Italija, žinomas politikas nusamdo žmones kurti neegzistuojančio laikraščio. Ir per visą romaną laikraščio redakcija kuria nulinį numerį – laikraščio gaires, koks jis turėtų ar galėtų būti. Tačiau naujienas jie kuria patys: su užuominomis, galinčiomis pakenkti vienam ar kitam politikui, įsivaizduojamomis problemomis, turinčiomis imituoti šviežias žinias.

     Neblogai aprašyta laikraščio atmosfera, su visais tais gamybiniais pasitarimais ir principingais žurnalistais. Daug painiavos su sąmokslo teorijomis.
„– Tą pasakysiu vėliau, kol kas mano hipotezė tuo ir baigiasi.
– Hipotezei paremti reikia įrodymų.
– Po kelių dienų, kai baigsiu naršyti kai kuriuos archyvus ir ano meto laikraščius, juos turėsiu. Rytoj balandžio dvidešimt penktoji, lemtinga diena. Susitiksiu su kai kuo, kas apie tuos laikus daug žino. Man pavyks įrodyti, kad lavonas Loreto aikštėje buvo ne Musolinio."
Numetama neblogų patarimų, kaip kurti laikraštį. Norėčiau, kad kai kuriuos pamokymus būčiau žinojusi anksčiau, kai dirbau redakcijoje. Kai kuriuos, tiesa, tuomet pasąmoningai nuspėjau. O pagrindinį mūsų leidėjai (ir televizininkai, kas be ko) žino iki skausmo: „Mūsų skaitytojas šiam straipsniui/žodžiui/frazei/temai per kvailas."

     Negaliu sakyti, kad esu didelė U. Eco mylėtoja ar žinovė – skaičiau tik „Rožės vardą", o ir tas pats man nepatiko. Bet nepatiko pats siužetas, o ne rašymo stilius ar talento trūkumas. Talento trūkumu ir „Nr. 0" negaliu apkaltinti. Labiau gal – tingėjimu išplėsti romaną.

     Personažų – tik užuomazgos. Intrigos – taip pat. Detektyvo čia nėra. Vėl, sakyčiau, tik užuomazgos. Personažų santykiai kaip reikiant neišsivysto, veiksmas kaip reikiant neįsisuka. Pabaiga tai... Ji labiausiai ir nuvylė – maždaug „oh well, sh*t happens..." (vertimas: „ką gi, visko pasitaiko...") Pagrindiniai veikėjai, pamirškit, kas įvyko, gyvenkit toliau ir klestėkit.

     Jei romanas būtų parašytas „Rožės vardo" stiliumi: su atmosfera, personažais, intriga ir detektyvu, su visomis smulkmenomis, – tai būtų visiškai kitas reikalas.

     Ir nors skaityti buvo visai įdomu, norėčiau sulaukti kažko daugiau iš tokio grando.

     Tai buvo pirmoji rubrikos „Dalinuosi" nuomonė apie perskaitytą knygą. Nesutinkate? Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu