Nuomonėmis apie perskaitytas knygas dalinasi vis daugiau mėgstančiųjų skaityti. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokų mintys.
Grožinė literatūra yra ne tik puikus bei vertingas laiko praleidimas, bet ir terapijos, tobulėjimo priemonė. Skaitymas mus įkvepia kurti, keistis ir suvokti skirtingas situacijas. Yra knygų, kurias perskaitome ir paprasčiausiai pamirštame, bet išlieka įsimintinos istorijos.
Mane sukretė Torey L. Hayden knyga „Mergaitė”. Ši istorija man visada išliks atmintyje ir tapo viena iš brangiausių knygų. Joje pasakojama apie šešiametę mergaitę Šeilą, kuri panaudojo jėgą prieš kitą vaiką ir pateko į protiškai atsilikusiųjų klasę, kol bus atidarytas vaikų skyrius valstijos ligoninėje. Ji nuo pat mažens buvo palikta mamos ir priversta gyventi kartu su smurtaujančiu tėčiu. Mergaitė atsidūrusi šioje mokykloje jautėsi sutrikusi, nes ji niekada nebuvo pajutusi meilės ir rūpesčio. Mokytoja Tori, pajutusi mergaitės problemas ir galimybes, padėjo jai išsivaduoti iš skausmingo gyvenimo. Nors Šeila nenorėjo ir negalėjo suprasti, kodėl Tori rūpinosi bei pasitikėjo ja, po kiek laiko mergaitė išmoko priimti kitus į savo gyvenimą. Šeila išmoko pasitikėti ne tik savimi, bet ir kitais. Ji taip pat išmoko mylėti ir nebijoti būti mylima. Mergaitė buvo perkelta į naują klasę, kur galėtų toliau tobulėti, siekti žinių bei judėti į priekį kartu su savo bendraamžiais.
Knyga priverčia susimąstyti, jog meilė yra be galo stipri jėga ir gali išvaduoti net ir labiausiai pažeistą žmogų. Šią knygą reiktų perskaityti kiekvienam, nes ji padeda mums suvokti, kaip paprasti meilės kupini žodžiai bei veiksmai gali turėti didelio poveikio kito gyvenime.
Deimantė N.
Susižavėjau prieš kelerius metus mokykloje pasiūlyto Kazio Binkio kūryba. Tai garsus lietuvių poetas, rašytojas bei žurnalistas. Nuostabu tai, kad jis buvo „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. K. Binkis yra parašęs daug garsių kūrinių: „100 pavasarių“, pjesė „Generalinė repeticija“, „Meškeriotojas“ ir t.t. Bet ypač mane sudomino pjesė „Atžalynas“. Kūrinys pasakoja apie moksleivių gyvenimą. Pagrindinis veikėjas – Petras. Tai laukinukas, našlaitėlis, kuris gyvena pas dėdę Keraitį ir dėdienę Keraitienę. Petras draugauja su neturtingo tėvo sūnumi Jasiumi – talentingu, darbščiu jaunuoliu, kuris svajoja apie lėktuvus. Paaiškėjus, kad dingo auklėtojo šimtas litų, Petras, norėdamas apsaugoti Jasių, kuris buvo apkaltintas, prisipažįsta paėmęs pinigus. Tai parodo Petro draugystės svarbą ir pasiaukojimą dėl visos klasės. Po šio skandalo jis išmetamas iš Keraičių namų ir gimnazijos. Geraširdis ir rūpestingas siuvėjas Žiogas priima globoti Petrą. Jaunuolis padeda Žiogui darbe bei savarankiškai mokosi. Radus šimtą litų auklėtojo kiauroje kišenėje, išryškėja visa tiesa. Petras nebuvo kaltas. Kūrinio pabaigoje auklėtojas tarė šiuos žodžius: „Koks puikus atžalynas auga“. Tai ir nusako pagrindinę kūrinio mintį. Pjesė mane sužavėjo gausiais gyvenimo pamokymais, žmogaus vertybių išaukštinimu bei tuo, kad galėjau palyginti skirtingų žmonių tipus. Nors ši knyga seniai išleista, ji tikrai lenkia daugelį šiuolaikinių knygų savo kūrybiškumu bei žmogiškomis vertybėmis. Šią knygą rekomenduočiau skaityti žmonėms, kurie nori pasinerti į jausmų pasaulį, susimąstyti, kokios tavo vertybės.
Dovydas A.
John Green – jaunimo literatūros rašytojas ir populiarus tinklalapio „YouTube“ video tinklaraštininkas iš JAV. Istorikas, kuriantis mokomuosius filmukus internete, literatūros pasaulyje išgarsėjo tarptautiniais bestseleriais „Aliaskos beieškant“ ir „Popieriniai miestai“. Baigęs koledžą jis penkis mėnesius praleido vaikų ligoninėje, kur užsiėmė visuomenine veikla. Net norėjo tapti dvasininku, tačiau darbas su nepagydomomis ligomis sergančiais vaikais įkvėpė rašyti. Įgyta patirtis išryškėja jo knygoje „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, kurios ekranizacija 2014-aisiais pasirodė ir didžiajame ekrane.
Ši knyga narplioja dviejų paauglių problemas, pirmosios meilės temą, o visų svarbiausia – kovą su vėžiu ir pačių veikėjų užsidegimą gyventi, patirti bei džiaugtis viskuo, ką siūlo gyvenimas. Romano centre – šešiolikmetė Heizelė, serganti skydliaukės vėžiu. Depresiją patirianti paauglė visą savo laiką praleidžia namuose, skaitydama tą pačią knygą. Ogastas Votersas – vaikinas, kurį Heizelė sutinka savitarpio paramos grupės susitikimuose. Tarp jaunuolių netrukus įsižiebia meilė. Trumpam pamiršę, kad gyvena gyvenimą, kuris netrukus gali sugriūti, jie įsitraukia į įprastų paauglių kasdienybę. Tai mane žavi, nes, nepaisant mirtinos ligos, jie suvokia gyvenimo prasmę ir nebijo džiaugtis tuo, ką turi.
Ši knyga iškelia mums gyvenimo suvokimą ir meilę, kaip didžiausią žmonišką vertybę. Iš pirmo žvilgsnio romanas gali pasirodyti kaip įprasta meilės istorija, tačiau knyga įtraukia tuo, kad net patys kūrinio veikėjai ironiškai žvelgia į savo padėtį: vieni kitiems skaito atsisveikinimo kalbas, rengia laidotuvių repeticijas, prašo parašyti nekrologus. Jie nebijo pasišaipyti iš savo ligos. Knyga skiriasi tuo, kad joje gausu ironijos, gyvo bendravimo, taip pat turi liūdną baigtį. Kūrinys man padėjo suvokti, kad net ir su mirtina liga, kvėpuojančia į nugarą, galima gyventi laimingai ir daryti dalykus, kurie suteikia džiaugsmo. Manau, kad ne vienas turėtų susimąstyti, kad gyvena patogiai, o mažos gyvenimo kliūtys nesutirština spalvų, o kaip tik dar labiau paįvairina kasdienybę.
Rekomenduoju šią knygą, nes ji ir sudėtinga, ir lengva. Tai tokia istorija, kurią skaitant, vieną akimirką galima juoktis, o kitą – iš liūdesio lieti ašaras. Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos. Knyga tiks visiems: tiek ironijos, tiek meilės istorijų mėgėjams.
Karolina B.
Manau, kad nėra neįdomių grožinės literatūros knygų, jei tinkamai išsirenkame jos rūšį. Man labiausiai patinka skaityti nuotykinę, romantinę ir fantastinę literatūrą. Pirmiausiai mane sudomina knygos pavadinimas, po to pirmosios eilutės. Vėliau aš jau nebejaučiu, kas vyksta aplinkui. Taip atsitiko su viena iš nuostabiausių mano skaitytų knygų F.Hodgsono Burnett „Mažoji princesė“, kuri 2007 metais buvo išleista Vilniuje. Knyga pasakoja apie mažą turtingą mergaitę, vardu Sara, kurią žmonės vadino princese todėl, kad ji buvo mandagi, kilni, užjaučianti, padedanti visiems elgetaujantiems vaikams, daug mokėsi ir skaitė. Mažoji princesė gyveno su tėčiu, kuris ją uždarė į internatinę mokyklą, kad būtų dar labiau išauklėta. Deja, jos nemėgo mokyklos direktorė panelė Minčin už tai, kad ji buvo per daug sumani ir protinga. Minčin buvo piktumo, griežtumo ir žiaurumo įsikūnijmas. Netikėtai per mergaitės gimtadienį buvo pranešta, kad mirė jos tėtis nepalikdamas jokio turto. Sužinojusi apie tai panelė Minčin Sarą pavertė mokyklos tarnaite, kuriai teko kęsti badą, alkį, skurdą. Visgi mergaitės neišgąsdino jokie baisūs sunkumai ir ji išliko tokia pat mandagi, smalsi, ori ir kilni princesė, besidalijanti paskutiniu duonos kąsniu su dar didesniais skurdžiais. Vieną dieną ją susirado tėvo draugas ir pranešė, kad Sara paveldėjo dingusį turtą. Ji tapo turtinga, tačiau Sara tuo nesinaudojo, o padėjo skurstantiems, elgetaujantiems, ieškantiems prieglobsčio vaikams. Mergaitės gerumas laimėjo prieš neapsakomą pyktį ir pavydumą. Ši knyga labai mane sužavėjo tuo, kad įsijautusi į mergaitės vaidmenį vis norėjau sužinoti, kas bus toliau. Kūrinio nuotaika niūri, ilgesinga, liūdna, tačiau retkarčiais turinti džiaugsmingų akimirkų. Iš šio romano pasimokiau, kad ir kas benutiktų gyvenime visada atsilyginama už gerus darbus ir kantrybę. Autorė norėjo pasakyti, kad gėris visada nugali blogį. Taigi, manau, knyga tikrai yra verta kiekvieno iš mūsų dėmesio, nes jos skiemenyse, žodžiuose, eilutėse surasime vis kažką naujo, kas išugdys mus geresnius visuomenėje.
Greta J.
Dorota Terakowska, lenkų rašytoja, publicistė, žurnalistė, daug metų dirbo redaktore Krokuvos laikraščiuose. Ji išgarsėjo parašiusi romanus „Raganų duktė“ ir „Dievų vienatvė“. Jos knygas labiausiai mėgsta jaunimas. Mane Dorota Terakowska žavi tuo, kad sugeba savo istorijomis pateikti tiek daug gerų minčių apie mus supantį pasaulį, apie žmonių santykius, susvetimėjimą, kiekvieno sieloje giliai pasislėpusį skausmą, išgyvenimus, patirtį. Na, o man labiausiai patiko jos parašytas romanas „Belytis“. Šis kūrinys pasakoja apie devyniolikmetę merginą Evą, kuri pastoja ne pačiomis romantiškiausiomis aplinkybėmis. Ji niekada nesijaučia graži, svajoja apie meilę, svaigulį keliančius jausmus. Gyvena mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus gerai pažįsta ir viską apie vienas kitą žino. Tame miestelyje vyksta įvairūs dalykai tarp jaunimo: alkoholis, merginos vienai nakčiai, diskotekos ir t.t. Eva Naujųjų metų naktį švenčia kaip ir visas jaunimas – diskotekoje su draugėmis. Žinoma, kaip ir kiekvienais metais, nori dalyvauti geriausiai šokančios ar judančios merginos „konkurse“ (išrinktoji šokdavo ant scenos nešvankiai, kol plyšdavo rūbai). Tad geriausioji kaip tyčia šiąnakt ir yra Eva. Ji tuo labai apsidžiaugia, nes kiekvienais metais būdavo išrenkamos kitos merginos, tarp jų – ir jos draugės. Suprantama, tokia ilgai laukta minute Eva pasinaudoja. Užlipa ant scenos, šoka, jos manymu, geriau už kitas, kol ją apsupa trys vaikinai, mokyklos dievaičiai, ir nusiveda su savimi. Eva jaučiasi tokia laiminga, kad mokyklos gražuoliukai atkreipė dėmesį būtent į ją, ir nesipriešina, kai jai pasiūlo alkoholio. Žinoma, devyniolikmetė neberanda jėgų sustoti, tad labai apsvaigsta ir visai netikėtai atsiduria tų vaikinų mašinoje. Kitą dieną Eva atsimena, kas nutiko ir kas vyko mašinoje. Supratusi, kad yra nėščia mergina nusprendžia atsikratyti „vaikio“ (taip ji vadino gyvybę, esančia po širdimi), bet kai nori tai padaryti, ją perkalba. Mergina nusprendžia surasti vaiko tėvą. Taigi, Eva keliauja. Judėdama po daug miestų ji pasakoja savo „vaikiui“ viską, ką mato aplinkui, kokie yra žmonės. Ji dar galvoja, ar verta į šį pasaulį paleisti gyvybę, esančia joje. Keliaudama Eva po truputį pripranta, vis šnekasi, jai rodos, kad supranta, ką, „vaikis“ nori jai pasakyti. Taigi, po kiek laiko ir sunkumų ji suranda pirmąjį galimą gyvybės tėvą. Bet paaiškėja, kad tai ne jis. Antrąjį vaikiną suranda visai netoli. Jis sako esąs tėvas, deja, po kiek laiko pasirodo, kad tai melas. Eva iškenčia labai daug sunkumų, iškyla vis naujų problemų, kol suranda trečiąjį vaikiną, kuris labai nenori pripažinti, kad yra tėvas. Taigi, jis nežada nei jos vesti, nei rūpintis vaikeliu. Evai liekai keliauti atgal, bet ji negali grįžti be vaiko tėvo, tad nusprendžia nusiskandinti... Tai būtų istorijos pabaiga, bet kaip galima suvokti iš paskutinių eilučių, jai to nepavyksta padaryti, nes prasideda gimdymas. Rodos, istorija baigėsi laimingai. Deja, versdama paskutinį lapą randu tekstą, kuriame aprašoma diena, kai Eva eina pasidaryti aborto. Taigi, knyga su savo pabaiga sujaukė mano mintis. Liko tik neatsakytas klausimas: „Tai kaip yra iš tikro?“.
Ši knyga yra geriausia iš skaitytų, nes joje tiek daug problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis. Tad nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šį kūrinį.
Erika B.
Literatūra – tai tautos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma. Paklausus, ką ši meno rūšis reiškia man, galiu pasakyti, kad reiškia tikrai daug. Visada mėgau skaityti knygas. Nesiliauju skaičiusi ir dabar, vienas labiausiai mano dėmesio sulaukęs, daug ko pamokęs ir privertęs susimąstyti, tai rašytojos Rūtos Šepetys debiutinis romanas „Tarp pilkų debesų“.
Tai jaudinanti, klastos ir išgyvenimų kupina istorija. Pati Rūta gimė ir užaugo Mičigane, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau yra lietuvio emigranto duktė. Rašydama pirmąją savo knygą autorė norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną. Rašytoja teigia: „Rengdamasi rašyti šią knygą, aš dukart buvau nuvažiavusi į Lietuvą. Susitikau su savo giminaičiais, kuriems pavyko išlikti gyviems tremtyje.../ Daugelis įvykių, aprašomų šioje knygoje, yra tikri...“. „Tarp pilkų debesų“ – tai pasakojimas apie neišsemiamas žmonių galimybes ir sugebėjimą nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Tai istorija apie meilę ir džiaugsmą, skausmą ir netektis. Ir begalinį tikėjimą, kad viskas bus gerai. Pagrindiniai knygos veikėjai – tai penkiolikmetė Lina, dešimtmetis jos brolis Jonas ir vaikų mama. Rašytoja įsikūnija į jauną merginą ir pasakoja viską jos lūpomis. Užsispyrusi Lina nenori pasiduoti. Jos maištas prasideda nuo piktybiško rusų kalbos nesimokymo, paniekos žvilgsnių prižiūrėtojams, o baigiasi slaptais piešiniais. Ji siekia nupiešti ir aprašyti visus, kurie yra šalia jos. Į piešinius patenka draugai ir priešai, nelaimės ir maži džiaugsmai. Viskas tam, kad vieną dieną pasaulis sužinotų apie Sovietų Sąjungos daromus baisumus. Mano manymu, autorė nori atskleisti Linos drąsą ir ryžtą, tai priverčia skaitytoją žavėtis šiomis merginos savybėmis. Tai sužavėjo ir mane. Iš istorijos pamokų mokykloje žinojau, kad valdant Stalinui didžioji dalis Lietuvos ir apskritai labai daug žmonių buvo išsiųsta į tremtį, tačiau istorijos vadovėlis tokiomis žiniomis ir apsiriboja. Na, o „Tarp pilkų debesų“ atskleidžia ne tiek politiką, kiek žmogiškuosius išgyvenimus, jausmus, neapsakomą žiaurumą ir siaubą. Skaitant knygą man darėsi vis baisiau ir baisiau – neįsivaizduoju, kaip galima išgyventi tokiomis sąlygomis, kaip galima visa tai pakelti dvasiškai, jau nekalbu apie fizinę ištvermę, kai per dieną gaunama riekelė duonos, o dirbama nuo aušros iki sutemos.
Rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems patinka tikri išgyvenimai, arba tiesiog smalsiems, kurie nori sužinoti, kaip iš tikro viskas vyko Sibire. „Tarp pilkų debesų“ – labai įtaigus grožinės literatūros kūrinys.
Aistė J.
Literatūra jau nuo seno yra vienas iš populiariausių būdų praturtinti savo sielą. Ji augina mūsų asmenybę, turtina kalbą, leidžia patirti tai, ko galbūt niekada nepatirsime realiai. Manau, kad kiekviena knyga – tai kelionė, kurioje atrandame savyje slapčiausių kambarėlių, pilnų svajonių ir jausmų. Tos kelionės tokios neįkainojamos vakarais, kai lauke žvarbu, tyliai krenta snaigės ar barbena lietutis. Tokiomis dienomis renkuosi knygą, kurią skaitydama randu ramybę. Viena iš tokių – Michael Newton „Sielų lemtis“. Šis kūrinys kalba apie pasaulį, į kurį keliausime po mirties. M. Newton ją parašė remdamasis savo ilgamete hipnoterapijos specialisto karjera. Joje tikri, į transą įvesti žmonės pasakoja apie potyrius pomirtiniame pasaulyje. Pasakojimai neįtikėtini, tačiau kažkur giliai širdyje atrodo tokie pažįstami. Ši knyga atsakė į daugybę klausimų, kurių atsakymų ieškojau seniai. Ji nesiremia jokiu religiniu kultu ir nepropaguoja išpažinti kokį nors tikėjimą. Tai tėra jūsų pasirinkimas, kiek knygos informacijos norite įsileisti ir patikėti. Jeigu kada svarstėte apie būties esmę, manau, kad ši knyga Jums atsakys į daugybę klausimų ir paskatins savy atrasti ramybę.
Eglė Š.
Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. Knygų skaitymas gali būti pramoga, puikus laisvalaikio praleidimas. Jos lavina vaizduotę, skaitant atsipalaiduojama, o skaitantis žmogus yra labiau išprusęs. Garsus rašytojas sakė: „Knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina jį tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį“. Aš pati knygas pradėjau skaityti neseniai ir tai atsitiko visai netyčia, kai iš mandagumo paėmiau pasiūlytą knygą ir perskaičiau ją. Nuo to laiko nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be skaitymo. Skaitydama atsiplėšiu nuo realybės, pradedu gyventi knygos veikėju gyvenimus, jausti jų išgyvenimus. Įdomu skaityti įvairaus žanro knygas. Kiekvienoje pateiktos vis kitokios istorijos, vyrauja vis kitokie jausmai, išgyvenimai. Paskutinė ir įsimintiniausia mano perskaityta knyga Amerikos autorės Jeniferės Ekhols (Jennifer Echols) romanas „Deginant tiltus“. Ši knyga skirta jaunimui. Pasakojama, kaip septyniolikos metų mergina Megė troško pabėgti nuo visų, nuo viso savo miesteliūkščio ir kontroliuojančių tėvų. Maištaujanti Megė nusprendė prasiblaškyti ir su draugais nukeliavo ant uždrausto tilto, ant kurio, sklinda gandai, žuvo mergina su vaikinu. Pasirodžius Megei su draugais ant tilto pasirodo policininkas Džonas, kuris šitą tiltą vienintelis taip prižiūri, saugo ir kiekvieną naktį atvažiuoja jo apžiūrėti dėl kažkokių priežasčių, kurias maištininkė sužinojo tik po kiek laiko. Megei už tai reikia atlikti bausmę – jai tenka naktimis patruliuoti su policininku. Būdami kartu pamažu jie pradeda artėti vienas prie kito, tačiau vidinė baimė trukdo peržengti ribą. Džonas atsidavęs policininkas, pasiryžęs šitame miestelyje dirbti visą laiką, o Megė nori išvažiuoti iš jo kuo greičiau. Veikėjų interesai pradeda nebesutapti. Skaitydamašią knygą pasijutau lyg gyvenčiau Megės gyvenimą.
Deimantė Ž.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
