Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę personai ar visuomenei. Jos svarbios jaunam žmogui augant, bręstant, nes nulemia asmens gyvenimo kokybę. Tačiau tobulėjant visuomenei, kinta aktualijos, pasaulis, tad ir vertybės.

Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškos, kvailos, nes dabartiniame pasaulyje nebeaptinkamos. Tai natūralu – „auganti“ visuomenė įveikdama vienas problemas neretai sukuria kitas. Šiandien jaunas žmogus praranda tą vidinį turtą, kuris buvo būdingas visoms kartoms. Žymūs XX a. pirmos pusės rašytojai, aukštinę šeimą, patriotizmą, religiją, tokie kaip Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, šiuolaikiniame (naujame) pasaulyje vis rečiau randa bendraminčių, nes skubantis jaunas žmogus nebe toks, kokį regėjo kūrėjai. Pačios svarbiausios asmens vertybės yra sumenkinamos ir pamažu nyksta, kartu „nusinešdamos“ ir visapusiškai išsilavinusį žmogų.

Viena svarbiausių vertybių, kuri buvo labai aktuali XX a., tačiau savo svarbos sparčiai netenka šiandien, yra šeima. Žymi minėto laikotarpio lietuvių rašytoja, daugiausia dėmesio skyrusi giminaičiams, yra neoromantikė Šatrijos Ragana. Vienas svarbiausių jos kūrinių, apysaka „Sename dvare“ būtent ir kalba apie tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Pagrindinė veikėja – mamatė – lieka gyventi su savo šeima, nors ir jaučiasi išnaudojama, nereikalinga. Taip yra todėl, nes veikėja suvokia, jog prižiūrėti vaikus yra jos pareiga. XXI a. ši vertybė sparčiai silpsta. Šeima nebėra amžina, ji ardoma iškilus menkiausiai problemai, nevertinama. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda naujų šeimos formų, žmonės palaiko ne tik tradicinę šeimos sampratą, o tai padaro ją nebe tokią svarbią jaunimui. 2013 metų dienraščio „Respublika“ tinklalapyje buvo paskelbtas interviu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, su kuriuo aptarė šeimos reikšmę šiuolaikiniam žmogui: „Man atrodo, kad dabar viena didžiausių visuomenės bėdų, ydų – noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti... Kai žmogus susikoncentruoja į tokias antivertybes – turėjimą ir malonumą, – bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. O juk normalus šeimos gyvenimas reikalauja pastangų – ir pasiaukojimo, ir ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus.“ Šiuolaikinis skubantis žmogus, susikoncentravęs į materialinę gerovę, nebeturi laiko ugdyti moralinių vertybių, tad tokie svarbūs vidiniai turtai, kaip šeima, bendrystė tampa nebeaktualūs. Taigi, šiandieniniame, judėti nenustojančiame pasaulyje šeima, deja, vis sparčiau keičia savo svarbą.

Kita didžiulę įtaką XX a. individo gyvenime turėjusi, tačiau šiandieninio žmogaus egzistencijoje vietos neberandanti vertybė yra religija. Jos svarba puikiai atskleidžiama XX a. pirmos pusės rašytojo V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Šiame prozininko kūrinyje jaučiama pagarba Dievui, kunigui, bažnyčiai – ypač vyresniųjų kūrinio veikėjų. Pagrindinio protagonisto atsidavimas tikėjimui bei siekis pajusti ryšį su Sutvėrėju pirmojoje romano dalyje net nulemia pomėgio – eilėraščių kūrimo – išsižadėjimą! Romanas „Altorių šešėly“ buvo išskirtinai svarbus XX a. žmonėms, nes ne tik atskleidė dvasininko gyvenimo aktualijas bei išgyvenimus, bet ir paaiškino, kodėl verta tikėti, kuo tai reikšminga asmens sielai. Religija, anot rašytojo V. Mykolaičio-Putino, moko atsakomybės, kantrumo, mąstymo – vertybių, reikalingų daugeliui. Šiandien pasaulis kitoks. Tokio atsidavimo tikėjimui, kokį jai suteikė pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, XXI a. jaunas žmogus niekada neparodytų. Šiandien didžioji dalis ideologijų laikomos laiko švaistymu, o kartais įgyja net prastesnį įvaizdį dėl įvairių ekstremistų bei dėl tikėjimo daromų nusikaltimų. Tačiau religija asmeniui reikalinga kaip „moralinis kompasas“. 2015 m. žurnalas „Metai“ 5-6 nr. paskelbtame Daivos Tomošaitytės straipsnyje pavadinimu „Apie ideologijų prigimtį ir žalą“, teigiama, kad bedievystė nulemia nužmogėjimą: „Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus“. Religija – vertybė, ugdanti bei tobulinanti sielą, tenka apgailestauti, bet sparčiai keičiama mokslu, tyrimais, todėl dažnas jaunas žmogus elgiasi taip, kaip „liepia“ išskaičiavimai, o ne vidinis pasaulis. Tikėjimo svarba XXI a. asmens gyvenime sparčiai menksta, o tai, be abejo, nulemia ryškiai pastebimą visuomenės moralės lygio smukimą.

Dar viena vertybė, kuri buvo išskirtinai svarbi XX a. pradžios rašytojams, tačiau šiuolaikinio žmogaus sieloje vis rečiau randa sau vietos, yra patriotizmas. Šios vertybės aktualumą žmogui kuo puikiausiai atskleidė lietuvių prozininkas, dramaturgas bei literatūros kritikas V. Krėvė. Kūrinyje „Skirgaila“  rašytojas pavaizdavo didžiulį pagrindinio veikėjo pasiaukojimą tėvynės labui. Dramos herojus turi išduoti savo draugus, savo religiją, kad išsaugotų gimtinės laisvę. Jo beribis patriotiškumas ir stresas, jaučiamas dėl tėvynės padėties, smarkiai prisideda prie skaudžių išgyvenimų ir nulemia žiaurią personos baigtį – žmogiškumo praradimą. Rašytojo V. Krėvės sukurtas personažas sunkų metą išgyvenančiai lietuvių tautai parodė, jog šalies laisvė, jos gerovė turi būti viena svarbiausių vertybių. Tačiau dramos herojaus nesavanaudiškas pasiaukojimas Lietuvos labui jaunam XXI a. žmogui nėra būdingas. Šiuolaikinis asmuo nesuinteresuotas galvoti apie kitus, juolab tėvynę, nes svarbiausia, jo nuomone, yra malonumai. Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ teigia: „Patriotiškumas reiškia meilę viskam, kas tik yra tėvynės dalis: jos istorijai, tradicijoms, kalbai, netgi jos gamtai“. Šiuolaikinio žmogaus paveiksle sunku pastebėti meilę bet kuriam iš jų: į istoriją žvelgiama atsainiai, kalba darkoma svetimtaučių žodžiais, tradicijos niekinamos ir užmirštamos, o gamta nevertinama ir naikinama. XXI a. jaunam asmeniui nepatogu, ar net sudėtinga, būti patriotu, nes tai reikalauja pasiaukojimo bei atsidavimo. Taigi, vertybė, kuri buvo labai svarbi XX a. pirmos pusės rašytojams, tačiau dabartinio žmogaus sieloje neranda vietos, yra patriotizmas.

XX a. pirmos pusės rašytojai išgyveno sudėtingą laikotarpį, tad jų kūryboje iškilo tuo metu aktualiausios amžinosios vertybės: šeima, religija bei patriotizmas. Šie minėti bruožai užėmė svarbią vietą žmogaus būtyje visais laikais, tačiau šiandieninis jaunas žmogus pradeda jų vis sparčiau netekti. Malonumo kasdienybėje ieškanti ir pasiaukojimo nesuvokianti persona vis dažniau išsižada šeimos. Niekados judėti nenustojančiame pasaulyje gyvenantis individas neberanda laiko religijai, o patriotizmas baugina, nes reikalauja pasiaukojimo bei dalies linksmybių, patogumo išsižadėjimo. XXI a. žmogui būdingas išskaičiavimas, skubėjimas, savanaudiškumas, o tai prieštarauja toms vertybėms, kurios padeda kiekvienam tobulėti. Taigi, šiuolaikinis asmuo savo gyvenime vis rečiau randa laiko šeimai, religijai, patriotizmui – toms vertybėms, kurios buvo išskirtinai reikšmingos XX a. pirmos pusės rašytojams.

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.