Vaido Žutauto karjeroje buvo keletas šalių, daug klubų, tačiau futbolininko kelias vingiavo taip, kad vis priversdavo sugrįžti į „Bangą". O nuo 2010 metų V.Žutautą mes visi žinome kaip „Bangos" trenerį.

    Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Vaidu Žutautu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos" istorijoje.

    Kai augote, ar buvo noras eiti žiūrėti „Bangos" rungtynes?
    Visą laiką. Mano amžiną atilsį tėvas buvo didelis futbolo ir „Bangos" sirgalius. Ir Vilniaus „Žalgirio" rungtynes per televizorių žiūrėdavo. Važiuodavome ir į Klaipėdą žiūrėti „Atlanto". Aš nuo šešerių metų vesdavau kalendorius, braižydavau lenteles. Buvau kaip išprotėjęs.

    Kaip pats atėjote į futbolą?
    Berods buvau pirmoje klasėje, kai Kazimieras Repšys atėjo į pirmąją vidurinę mokyklą kviesti vaikus į futbolo treniruotes. Aš pirmasis užsikabinau, o po metų ir jaunesnį brolį Raimondą pasiėmiau į treniruotes. Jis su mumis lankė iki 12 metų, o tada išvažiavo į Panevėžį.
    Aš ir pats į Panevėžį stojau, tačiau nepavyko. Tais metais, kai buvo mano metų priėmimas, nestojau, nes buvo ranka lūžusi, o kitais metais nepaėmė, nes komanda jau buvo suformuota.

    Ar iškart užėmėte vartininko poziciją?
    Pradžioje buvau aikštės žaidėjas. Tačiau mūsų kieme buvo toks V.Kukšta, kuris mokėsi Panevėžio internate. Jis parvažiuodavo savaitgaliais namo, tai eidavome pažaisti futbolo. Mane vis į vartus pastatydavo ir smūgiuodavo, smūgiuodavo, ir man pradėjo gerai sektis. Kažkada atėjau į treniruotes ir pats pasiprašiau į vartus. Nuo to karto ir likau vartuose visam gyvenimui.

    Savo debiutą „Bangoje" prisimenate?
    Buvau dar vaikas. Gal 14-15 metų. Įstrigo man tie laikai. Važiuodavome su vyresniais, kurie ir alaus nevengdavo, ir rūkydavo autobuse. Nelabai smagu. Jeigu važiuoti reikdavo šimtą kilometrų, tai grįždavome trečią ar ketvirtą nakties, kol visus surinkdavo.
    Aišku, patyrimo vis tiek įgauni, jei keturiolikos-penkiolikos metų pradedi žaisti su vyrais.

    Kaip toliau susiklostė karjera?
    Tikriausiai šešiolikos metų buvau, kai F.Finkelis pakvietė į Klaipėdos „Granitą". Ir iškart pradėjau žaisti LTSR aukščiausioje lygoje. Paskui antru vartininku pasiėmė TSRS antroje lygoje žaidęs Klaipėdos „Atlantas". Būdamas septyniolikos metų važinėjau visur su „Atlantu", bet nežaidžiau, nes visą laiką pirmu vartininku būdavo vyresni – K.Kumža, V.Martinkėnas, V.Liubšys.
    Kai baigiau mokyklą, pakvietė Vilniaus „Žalgiris". 1989 metais išvažiavau į „Žalgirio" dublerius ir prabuvau Vilniuje beveik dvejus metus. Žaidžiau Baltijos lygoje, nes 1990 metais dauguma patyrusių žaidėjų išvažiavo į kitas šalis, likome tik jaunimas.
    Vėliau Gargžduose susiradau panelę, būsimąją žmoną, ir pradėjau važinėti į Gargždus. O ir Vilniuje pinigų niekas nemokėjo, gyventi teko iš motinos pinigų. Nei šis, nei tas. 1991 metais parvažiavau į Gargždus. Ir vėl už „Bangą".

    Bet netrukus vėl iškeliavote?
    1992 metų pabaigoje Mažeikiuose pradėtas burti „Romar". Išvažiavau į Mažeikius ir prabuvau ten tris sezonus. Mažai žaidžiau, nes vartuose stovėjo D.Dilda. Žlugus „Romar", trise – aš, V.Dančenka ir R.Vaineikis – išvažiavome į Talino „Florą". Pasikvietė dabartinis Estijos futbolo federacijos prezidentas A.Pohlak. Pusmetį ten prabuvome, žaidėme aukščiausioje lygoje už „Flora" dukterinę komandą „Tervis Piarnu". Po to pakvietė Šiaulių „Kareda", su kuria du kartus tapome Lietuvos čempionais, laimėjome taurę. Ten jau žaidžiau nuolat. 1996 metais pakvietė į Lietuvos rinktinę. Draugiškose rungtynėse su pasaulio čempionatui besirengiančia Švedija net gavau geriausio žaidėjo prizą. Vėliau „Kareda" buvo išnuomojusi mane belgų Antverpeno „Antwerp". Po pirmo rato klubas Belgijoje buvo paskutinėje vietoje, paskutinėje ir liko. Nelabai ten buvo šansų prasimušti – treneris serbas ir devyni serbų žaidėjai, tai ir rūbinėje ne angliškai, o serbiškai kalbėjo.
    Grįžau į „Karedą", bet ir ten ilgai neužtrukau. Kaip ir kitiems panašiems trumpalaikiams projektams, baigėsi pinigai ir klubą pardavė bei perkėlė į Kauną. 1999 metais išvažiavau į Izraelį ir tris sezonus žaidžiau pirmos lygos „Hakoah Ramat Gan". Kaip žaidėjui tai buvo geriausi metai. Dvejus metus iš eilės buvau pripažintas geriausiu pirmos lygos vartininku. Izraelyje patiko ir gyvenimas, tačiau norėjosi aukščiausioje lygoje žaisti. Manau, kad buvau pajėgus tai daryti, bet nežinau, kodėl nesusiklostė. Kvietė dar pasilikti pirmoje lygoje, bet pavargome su žmona, dukra į mokyklą turėjo eiti, tai nebevažiavau. 2002 metų pabaigoje dar pažaidžiau „Bangoje", o po to – „Šiauliai", „Vėtra".

    O 2009 metais vėl į „Bangą"?
    Pagavo mane, nes reikėjo gelbėti komandą. I.Spiridonov buvo gavęs traumą, o daugiau vartininkų nebuvo. Buvau kokį pusmetį nežaidęs ir papuoliau tiesiai į mėsmalę. Sugrįžimas į A lygą: pirmose rungtynėse praleidome keturis įvarčius, antrose – penkis. Devynis gavęs, sakau: „Užteks, tegu stovi kiti".

    Ir sugrįžote į „Bangą" jau kaip treneris 2010 metais...
    Atvažiavau tada su Arminu Narbekovu. Kai buvau sportininkas, net negalvojau, kad dirbsiu treneriu. Net minties tokios nebuvo. Tam nesiruošiau, nors dirbau su gerais treneriais – A.Piskariovu, A.Liubinsku, A.Tarchanovu.
    Pradėjau su Arminu kaip antrasis treneris, įgavau patirties. Ir po to netikėtai gavau patirties kaip vyriausiasis treneris. Iškart nuo A lygos. Šeštas sezonas Gargžduose – kaip namuose. Nežinau, ar kažką daviau gero miestui, futbolui, bet pats kaip treneris gavau nemažai patirties. Ir esu laimingas, kad gavau šansą čia būti ir tobulėti.

    Kas per tuos šešis sezonus buvo linksmiausia ir liūdniausia?
    Labiausiai įsiminė pirmasis A lygos sezonas, kai buvau vyriausiasis treneris nuo pradžios iki pabaigos. Ir ta mūsų nepralaimėtų rungtynių serija vasarą. Su komanda, kuri nebuvo siekianti aukštų tikslų, užėmėme šeštąją vietą. Nors galvoju, kad jei ne silpnas pirmas ratas, tai būtume gal ir aukščiau užsikabinę.
    Liūdniausia buvo antro sezono pradžia. Komandoje buvo katastrofinė padėtis. Ir šis sezonas kol kas kelia daug minčių ir klaustukų.

    Ar žinote atsakymą, kodėl susidaro tokia situacija?
    Kelis kartus esu kalbėjęs su direktoriumi. Sakiau, kad mums turėti gerą komandą vien iš savo žaidėjų yra neįmanoma. Trūksta šviežio kraujo, asmenybių. Mano nuomone, turėtų būti žaidėjų rotacija, nes ir pats žaidėjas įgauna patirties išvažiavęs kitur, pas kitą trenerį, pamato kitokią aplinką. Jeigu ir grįžta į savo miestą, tai grįžta visai kitoks. Jei jau užsisėdi, tai kaip prie kokių staklių – eina konvejeris, nuiminėji prekes ir tau vienodai. Man atrodo, kad ir šiais metais tai mus paveikė neigiamai. Likome tokie patys kaip praėjusiais metais, įliejome tik vieną naują žaidėją – G.Žukauską. Galvoju, kad per mažai.

    Gal trūksta perspektyvaus jaunimo, kuris išstumtų tuos senbuvius?
    Taip. Yra didelis tarpas tarp tų žaidėjų, kurie vyresni, ir jaunimo. Nežinau, kaip jį sumažinti, kada ateis tokia stipri karta, kokia buvo 1989–1990 metų gimimo karta. Niekas nelipa ant kulnų tiems vyresniems žaidėjams, nėra konkurencijos. O jei nėra konkurencijos, nebus progreso.

    Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos" ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).