Genadijus Samsonik savo vardą į „Bangos“ metraščius įrašė 1994 metų rugpjūčio 5 dieną, kai tapo pirmojo „Bangos“ įvarčio nepriklausomos Lietuvos aukščiausioje lygoje autoriumi. Tas įvartis lėmė ir pirmąją „Bangos“ pergalę.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Genadijumi Samsonik. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kaip atėjai į futbolą?

Dažnai eidavau į pirmos vidurinės stadioną, kur treniravosi dvejais metais vyresni – 1972 metų gimimo. Treneris buvo R.Simonavičius. Ir pakvietė prisijungti. Tikriausiai metus lankiau su vyresniais, o vėliau perėjau į savo amžiaus, 1974 metų gimimo, grupę, kurią treniravo Michailas Terentjevas.

Nemažai 1974 metų gimimo futbolininkų buvo „Bangoje“...

Taip, gana daug. Kai pagalvoji, tai dažniausiai po vieną lieka. Yra metų, kurių nei vienas nežaidė „Bangoje“. Nebuvo nei 1973, nei 1975, nei 1976 metų. O iš 1974 metų gimimo – aš, Saulius Jokumaitis, Giedrius Žutautas. Rimas Rudys taip pat 1974 metų, bet jis pas Kazimierą Repšį treniravosi su gimusiais 1975 metais.

Prisimeni tą momentą, kai buvai pakviestas į „Bangą“?

1989 metais, kai buvo penkiolika metų. Per treniruotes Michailas Terentjevas pasakė Sauliui Jokumaičiui, man ir Aidui Mazalui, kad mus kviečia pabandyti į „Bangą“. Taip nuo 1989 metų ir žaidėme kartu su Sauliumi. Apie 15-16 metų. Aidas vėliau pasirinko krepšinį. Nutarė, kad jam ten geriau bus.

Kaip tais 1989 metais vyresni futbolininkai priėmė jaunus žaidėjus?

Jei sąžiningai, tai visko buvo. Reikėjo įrodyti, kad gali žaisti. Kartais gal ir geriau atrodydavai, bet vis tiek vyresni žaisdavo.

Kuriame sezone pavyko įsitvirtinti pagrindinėje sudėtyje?

Visi sezonai skirtingi – vienas geras, kitas – gal ir blogesnis. Tuo pat metu ir mokiausi, ir dirbau, todėl į treniruotes rečiau eidavau. O jei nesitreniruoji – pagrinde vietos nėra. Nebuvo taip, kad būčiau tvirtai, šimtu procentų „užsikabinęs“. Tiesiog negalvodavau apie tai. Eini ir įrodinėji, kad gali žaisti – bėgi, stengiesi, kovoji. Aišku, pagrindinėje sudėtyje pasirodyti linksmiau, bet stipriai neliūdėjau, jei sėdėdavau ant suoliuko ir išeidavau po keitimo.

Minėjai, kad mokeisi ir dirbai. Ar tuo metu nebuvo įmanoma išgyventi vien iš futbolo?

Kiti gyveno. Gal gaudavo truputėlį didesnius atlyginimus, nes jų pozicijos buvo svarbesnės ar žaidėjai buvo nepakeičiami. Neklestėjo, bet gyventi buvo įmanoma. Bet tikrai ne dėl pinigų ėjau žaisti. Man tada patikdavo žaisti ir dabar dar patinka. Tik gal parako tiek nebėra.

Praktiškai buvai vienintelis žaidėjas, kuriam tribūnos turėjo savo skanduotę. Koks būdavo jausmas, kai girdėdavai ją?

Būdavo malonu. Net ir dabar prisiminus šiurpas per kūną eina. Ačiū žiūrovams. Malonu žaisti, kai pilnos tribūnos. Buvo laikotarpis, kai ateidavo tikrai daug žmonių. Ypač 1997-1999 metais.

Kokius karjeros momentus ir šiandien prisimeni su maloniu jauduliu?

Geri buvo 1999 metai. Tikriausiai tada ir ta skanduotė gimė. Kai per penkerias rungtynes įmušiau keturis įvarčius. Galima sakyti, kad iš eilės, nes vienas rungtynes turėjau praleisti.

Vieną iš tų įvarčių įmušiau „Atlantui“, kai laimėjome 1:0. Gana gražus įvartis po gražios kombinacijos. P.Rauktys prasiveržė kraštu ir atmetė kamuolį S.Drąsučiui. Sušukau, kad paliktų, tai S.Drąsutis taip ir padarė.

Prisimenu ir patį pirmąjį įvartį aukščiausioje lygoje į „Sirijaus“ vartus. Buvo antrosios mūsų rungtynės. Žaidėme Klaipėdoje, mane dengė Giedrius Žutautas. Ir įvartis gražus, ir kombinacija graži – Rimas Rudys atliko ilgą perdavimą. Malonu, kad perkėliau per tuometinį rinktinės vartininką.

O liūdnų momentų buvo?

Buvo traumų, kai iškrisdavai keliems mėnesiams. Labai rimtų, kad praleistum sezoną, nebuvo, bet smulkesnių patirti tekdavo. Gal tokio charakterio esu – einu iki galo, einu kietai.

Jei apie charakterį  – atrodė, kad pakankamai piktas aikštėje būdavai...

Taip. Aš taip suprantu sportą. Turi pykti. Tikriausiai visi pyksta. Tik vieni švelniau, kiti stipriau.

Su kuo aikštėje geriausiai supratote vienas kitą?

Man patikdavo žaisti su Kęstučiu Nazarovu. Nežinau, kaip jam su manimi, bet man atrodo, kad suprasdavome vienas kitą. Ir dabar dar suprantame – buvo veteranų rungtynės su Kretinga, tai galima sakyti, kad mes dviese „suvalgėme“ juos.

Ir su kitais gerai. „Bangoje“ buvo geras kolektyvas. Daug metų žaidėme kartu su Sauliumi Jokumaičiu, Rimu Rudžiu, Kęstučiu Nazarovu. Jaunesni ateidavo, pažaisdavo metus kitus ir iškeliaudavo, o mes kaip pradėjome, taip ir užbaigėme.

O į kitus klubus nekvietė?

Kvietė į „Atlantą“ (ar kaip jis vadinosi tais laikais). Pakalbėjome su Sauliumi Jokumaičiu, kad neisime. Geriau žaisti už savo komandą ir atiduoti visas jėgas už Gargždus nei važiuoti į Klaipėdą ir paskui prieš Gargždus žaisti.

Kai dabar žiūri į žaidžiančią „Bangą“, ar nesinori kokius dešimt metų „numesti“?

Norisi. Kartais gal vien dėl to ir neini žiūrėti rungtynių, nes nerviniesi žiūrėdamas daugiau nei žaisdamas. Jei galėčiau, ir daugiau metų numesčiau. Kad ir dvidešimt.

Išlikę atmintyje linksmų epizodų iš „Bangos“ gyvenimo?

Blokados metais į rungtynes važiuodavome su „Latvija“. Kadangi automobilyje vietų tik devynios, o dar gale – benzino kanistrai, tai mes su Sauliumi, kaip jauniausi, sėdėdavome ant taburečių tarp tų kanistrų. Yra tekę ir su sunkvežimiu važiuoti, ant medinių suolų sėdėti.

Dažniausiai linksma būdavo po rungtynių ir keliaujant namo. Apie kai kuriuos nutikimus ir pasakoti negali.

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).