Vaikystėje nenoriai treniruotes lankęs Rimvydas Martinaitis vėliau pateko tarp geriausių Sovietų sąjungoje – buvo kviečiamas į savo amžiaus rinktines. O nepriklausomybės metais buvo vienas iš tų, kurie padėjo „Bangai" iškopti į Lietuvos aukščiausiąją lygą.

    Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Rimvydu Martinaičiu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos" istorijoje.

    Kai vaikas buvote, ar eidavote į „Bangos" rungtynes?
    Viename kieme su Gyriumi Kalvaičiu gyvenome, tai visur eidavome. Net iki Silikatinio stadiono keliaudavome – arba su dviračiu, arba pėstute. Bandydavome ir kamuolius padavinėti. Dabar jaunimas gal daugiau prie kompiuterio auga, o mes eidavome į visas rungtynes. Tos lygos, komandos keisdavosi, tačiau daugiau nebuvo kur eiti – jokių pramogų Gargžduose, vien futbolas.
    Kažkada dirbome Rusijoje kartu su senosios kartos vartininku Zeniumi, tai mes gal pusmetį apie futbolą kalbėjome, apie jų kartą.

    Kaip pats pradėjote sportuoti?
    Nelabai Gargžduose futbolą ir lankiau. Eidavau į šokių ratelį, visas sporto šakas išbandžiau. Kieme su Gyriumi kamuolį į sienas spardydavome.
    Lankyti futbolą amžiną atilsį M.Terentjevas pakvietė. Savo metų komandoje buvau vartininkas. Beveik visi taip pradėjo, savotiška klasika.
    Bet aš tingėdavau treniruotis. Geriau į biblioteką nueiti. Dar pieno, bandelę nusipirkti. Pagulėti. Ir kieme veiklos daug buvo.

    Kaip viskas pasikeitė?
    Gyrius Kalvaitis ir Ričardas Zdančius įkalbėjo mane į Panevėžio internatą važiuoti. Amžiną atilsį mama neišleido. Man tikra tragedija buvo. Bet Antano Blinstrubo brolis Vytautas gal kokį mėnesį atakavo mamą ir išvažiavau.
    Panevėžyje jau radau gerus vartininkus – A.Kalinauską, K.Kumžą. Supratau, kad man čia nėra ką veikti. Bet treneriai jau buvo nutarę, kad iš manęs žaidėją darys. Tai tik nuo septintos klasės į Panevėžį išvažiavęs rimčiau futbolu užsiimti ir pradėjau.

    Ir neblogai sekėsi...
    Po metų ar pusantrų į Sąjungos rinktinę pakvietė. Stovykloje buvo gal penkiasdešimt žmonių. Ten man nepasisekė – pritryniau kojas ir praktiškai visą stovyklą su šlepetėmis pravaikščiojau. Bet vienas rungtynes gerai sužaidžiau, tai pakvietė į antrą stovyklą. Ten jau mažiau žaidėjų – gal dvidešimt. Taip ir užsikabinau. Į pirmą stovyklą vienintelis iš lietuvių važiavau, o vėliau jau būdavome arba su R.Zdančiumi, arba su A.Kalinausku, arba su K.Kumža.

    Kaip klostėsi karjera po Panevėžio?
    Mes labai gerai pasirodėme Moksleivių spartakiadoje – Sąjungoje buvome antri. Aštuonis iš rinktinės į Vilniaus „Žalgirį" pakvietė. Sudarė sąlygas stoti į Pedagoginį institutą. Keturi išėjo iš egzamino, tai juos ir iš „Žalgirio" išsiuntė. O kiti keturi likome „Žalgiryje". Paskui buvo tarnyba kariuomenėje – kaip ir turėjome žaisti, tačiau metus už tvoros praleidome Vilniuje, Kaune.
    Grįžęs dar kažkiek „Žalgiryje" žaidžiau, o paskui vedžiau ir mečiau futbolą. Pavargau už talonus žaisti. Prisiskolini pinigų ir taip nuo algos iki algos. O čia kompanija iki Lenkijos nuveža kokius dalgius, parduoda ir gyvena. Tad grįžome į Gargždus. Kokius metus išvis nesitreniravau, tik mėgėjai trečioje lygoje surinkdavome. Buvau atsikandęs futbolo.
    Bet grįžo Vaidas ir Raimondas Žutautai, Romas Petkevičius, kiti. Kažkaip prikalbino žaisti. Taip vėl grįžau į futbolą ir kažkiek pasikankinau su savo kojomis. Bet išėjome su „Banga" į aukščiausiąją lygą.

    Dar buvo sugrįžimas į „Bangą" 2000 metais?
    Taip. Iš viso be treniruočių – tai ir dusau, ir už linijų kliuvau. Be to, gydytojas apie mane turėjo šokinėti. Atvažiuodavau į stadioną prieš valandą, kad galėtų kojas ištrinti. Man su kojomis tragedija. Pusantrų rungtynių sužaidi ir skaidulos, raumenys pradeda trūkinėti. Mėnesį bandai atsigauti – ir vėl pusantrų rungtynių.

    Šiek tiek laiko esate dirbęs ir treneriu „Bangoje"?
    Kartu su Vaidu Liutiku dirbome. Bet koks iš manęs treneris. Po rungtynių su kompanija po restoranus vaikščiojau. Supratau, kad ne mano tai darbas. Taip ir su futbolu, ir su komanda atsisveikinau.

    Kaip apskritai su drausme tais laikais būdavo?
    Turėjome galvas – prieš rungtynes viskas tvarkingai. O jau grįžinėjant namo būdavo visko. Gargždų restoranas kaip ir užsakytas būdavo. Jaunimas – namo, o mes pas kažką į svečius. Kaip sakoma: myliu futbolą už tai, kas po futbolo.
    Jeigu stovyklose išlipdavome per langus ir sugebėdavo grįžti niekam nežinant, tai čia viskas truputį lengviau būdavo.

    Kokie epizodai iš visos karjeros įsiminė?
    Labiausiai įsiminė, kai su Sąjungos rinktine buvome turnyre Kanuose. Ir lygis geras, ir pirmą kartą prieš juodaodžius teko žaisti. Turėjau gerą šuolį, bet ten šoki ir pamatai kažkieno pilvą. Juokinga būdavo, kai visi per atidarymą su blizgančiais sportiniais kostiumais eina, o mes kaip čigonai – kas su kuo. Ir dar prieš išvyką būtinai komjaunimo ženklelį reikėdavo įsisegti. Kai treneriai nemato, išsisegi tą ženkliuką.
    Turnyro uždarymas vyko ten, kur ir dabar vyksta kino apdovanojimai. Taip pat raudonas kilimas buvo patiestas. Kaip rinktinės kapitonas sėdėjau prie trenerių stalo. Atneša šampano kiekvienam stalui. O rusų treneriai: „Neatidarinėkite, mes su savimi pasiimsime". Ir slepia po stalu šampaną. Pašiurpę žiūrėjo žmonės. Prancūzai laimėjo turnyrą, šampaną geria, o iš mūsų viską atėmė. Nes reikėjo parvežti kažką namo.

    Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos" ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).