1994-1999 metais „Bangos“ marškinėlius vilkėjęs Petras Rauktys labai dažnai bausdavo varžovų vartininkus. Jis ilgą laiką buvo rezultatyviausias „Bangos“ žaidėjas Lietuvos aukščiausioje lygoje. Tik 2013 metais jo rezultatą pagerino Aurelijus Staponka.

Pateikiame Jums interviu su Petru Raukčiu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kada susidomėjote futbolu, pradėjote lankyti treniruotes?

Futbolu susidomėjau nuo mažens. Tais laikais nelabai ką ir turėjome veikti. Tai per dienas gainiodavome kamuolį. Treniruotes pradėjau lankyti antroje klasėje. Pirmas treneris – R.Simonavičius.

Kada ir kaip patekote į „Bangą“?

Į „Bangą“ patekau jau būdamas 22 metų. Prieš tai žaisdavau salės futbolą. „Bangos“ vadovas A.Blinstrubas, pamatęs, kad šiek tiek gaudausi futbole, pakvietė į komandą. Buvo netikėta, kad tokio amžiaus pradėsiu žaisti. Iš pradžių buvo nelengva, bet manau, kad vėliau viltis pateisinau.

Ilgą laiką buvote rezultatyviausias „Bangos“ žaidėjas aukščiausioje lygoje. Kas lėmė tokį rezultatyvumą? Nuojauta atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, savitarpio supratimas su komandos draugais ar kažkas kito?

Turbūt viskas susideda kartu. Ir dabar prisimenu daugelį įvarčių. Tai nuostabios akimirkos, puikūs prisiminimai. Aišku, nei vieno įvarčio nebūčiau įmušęs be komandos draugų pagalbos.

Gal kažkoks epizodas iš karjeros ypač įsiminė? Įvartis, rungtynės, sezonas?

Gal labiausiai įsiminė įvartis galva Ukmergėje paskutinėmis minutėmis. Tada labai labai reikėjo pergalės. Taip pat itin įsiminė sezonas, kai mes, patyrę svečiuose eilinį pralaimėjimą, buvome paskutinėje vietoje. Nuotaika buvo siaubinga, todėl grįžtant iš rungtynių nutarėme padaryti „cementovkę“. Ir tada įvyko tai, ko niekas nesitikėjo ir niekas nebūtų net susapnavęs – laimėjome ketverias rungtynes dideliais skirtumais. Prieš Visaginą – 7:0, Telšius – 3:0, Tauragę – 3:0, Ukmergę – 9:0. Aš manau ketverias rungtynes laimėti bendru rezultatu 22:0 yra Lietuvos rekordas, bet kažkodėl to niekas neužfiksavo.

Ar buvo linksmų nutikimų, kuriuos ir dabar prisimenate su šypsena?

Vienas momentas įsiminė. Žaidėme su Visaginu, kai pradėjome tą pergalingą seriją, būdami paskutinėje vietoje. „Bangoje“ žaidė toks M.Žvilauskas. Jis tose rungtynėse per pirmas penkias minutes įmušė tris įvarčius. Tada komandos vadovas A.Blinstrubas panašiai tiek laiko pavėlavo į rungtynes, o kai sužinojo rezultatą, manau, buvo šokiruotas. Nežinau tokių rungtynių, kai aukščiausioje lygoje taip greitai būtų įmušami trys įvarčiai.

Kas nulėmė, kad palyginus anksti pasitraukėte iš futbolo?

Esant progai noriu atsiprašyti visų tų, kurie mane dar atsimena. Iš „Bangos“, kuri tuo metu buvo nelengvoje situacijoje, pasitraukiau nelabai gražiai. Komandoje žaidžiau penkerius metus. Tai buvo nuostabiausi metai mano gyvenime. Nors dirbau du darbus, nors mano atlyginimas „Bangoje“, aš manau, buvo vienas didžiausių – savo nedidelių su šeima svajonių (rekonstruoti namą, nusipirkti normalų automobilį) įgyvendinti buvo neįmanoma. Buvo priimtas žiaurus sprendimas mesti futbolą ir darbą Lietuvoje, nes gavau darbą užsienyje. Išėjimas iš „Bangos“ man buvo didžiulis smūgis, bet dėl šeimos padaryčiau bet ką. Taip ir baigėsi mano futbolininko karjera. Atsiprašau visų.

Kaip pačiam atrodo, ar „Banga“ tapo svarbiu miestui reiškiniu tada, kai iškopėte į aukščiausią lygą, ar tokia buvo jau ir anksčiau?

Visiškai sutinku su Augio Kundroto žodžiais: „Ką nori daryk, bet Gargždai vis tiek futbolo miestas“. Daugiausia prie to prisidėjo A.Narbekovas. Atsimenu žiūrėdavau kiekvienas Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes sovietų laikais. A.Narbekovas būdavo geriausias ir komentatorius visada pabrėždavo, kad Arminas yra iš Gargždų. Aišku, mūsų išėjimas į aukščiausią lygą taip pat buvo svarbus reiškinys miestui. Už tai noriu padėkoti komandos vadovui A.Blinstrubui. Daugiausia jo dėka mes turėjome galimybę tai padaryti. Taip pat treneriui V.Liutikui. Komandos pagrinde, kiek atsimenu, žaisdavo maždaug šeši gargždiškiai ir penki „legionieriai“. Aišku, „legionieriai“ dažniausiai pasimiršta, jeigu jie nebuvo labai geri. Manau, geriausias ne gargždiškis „Bangoje“ buvo S.Drąsutis, o didžiausia garbė už žaidimą aukščiausioje lygoje tenka gargždiškiams: G.Samsonikui, S.Jokumaičiui, K.Nazarovui, R.Rudžiui, R.Šileikai, R.Šarūnui, R.Martinaičiui, R.Petkevičiui ir kitiems. T.Tamošauskas, D.Žutautas, A.Jokšas už „Bangą“, kiek atsimenu, žaidė trumpai, nes jie buvo jauni, perspektyvūs ir išvyko į kitus klubus. Kalbu apie tą laikotarpį, kai aš žaidžiau. Taip pat noriu padėkoti mūsų treneriui L.Lukavičiui, kuris kažkodėl pamirštas.

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).