1994 metais įspūdingai įsiveržęs į pagrindinę „Bangos“ sudėtį Kęstutis Nazarovas gimtojo miesto klubui atstovavo daugiau nei dešimt sezonų.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Kęstučiu Nazarovu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kaip atėjai į futbolą?

Pradžia buvo kitokia nei visų. Nuo šešerių metų pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Kartą vyko jos treniruotė. Atrieda kamuoliukas ir aš jį pradedu žongliruoti. Pamato Kazimieras Repšys ir iškart: „Kas toks ir iš kur?“

Kazimieras tiesiai šviesiai man pasakė: „Gal į futbolą norėtum?“ Sakau: „Kaip ir seniai jau noriu“. Jie su Birute Baranauskiene turėjo rimtą pokalbį. Sako: „Nuo manęs vaikus atiminėji“.

Kai Kazimieras pasikvietė, tai aš ėjau į metais-dviem vyresnių grupę. Daug gerų buvo, bet kas į mokslus, kas į gatvę. Gal tie laikai tokie buvo.

Vėliau buvo noras į Panevėžį patekti. Stojau. Visą vasarą nuo pašto dėžutės nesitraukiau, laukiau laiškų. Jau ir su mokykla atsisveikinęs buvau. Ir vasaros pabaigoje sužinojau, kad Panevėžyje sporto mokyklos internato išvis nelieka. Didelis nusivylimas buvo.

Kas buvo toliau?

Praėjo kažkiek laiko. Kartą stadione vaikai sako: „Treneriai tavęs teiraujasi“. Nueinu, o ten – „Sirijaus“ komandos treneris Šenderis Giršovičius. Sako: „Ar pažįsti mane?“ Sakau: „Čempionų komandos treneris“. Ir kviečia į Klaipėdą. Joje porą metų praleidau.

Nelikdavo laiko nei mokslams, nei kam kitam. Grįžti iš mokyklos – važiuoji į Klaipėdą, su paskutiniu autobusu grįžti. Dar ir čia suspėdavau pasitreniruoti. Ir taip metus, o po devynių klasių jau Klaipėdoje gyvenau.

O čia kaip tik „Banga“ bandė išeiti į aukščiausią lygą ir Antanas Blinstrubas pakvietė: „Gal prisijungsi?“ Daug negalvojau – namai yra namai. Ir čia viskas kaip sviestu patepta: šešiolikmetis iškart į vyrų komandą, į pagrindinę sudėtį. Aišku, buvo daug nepatenkintų, nes konkurencija atsirado.

Buvo konfliktų?

Ne. Viską sudėjus, „Bangoje“ dešimt metų praleidau, su pertrauka kariuomenėje. Bet konfliktų čia nėra buvę. Čia „dūšia“ lošė.

Kai „Banga“ išeidinėjo, aš kaip tik atėjau į antrą ratą. Pačioje komandoje kažkas tokio ypatingo buvo. Prieš Arturą Uosį galiu galvą nulenkti. Toks kapitonas, tikra komandos siela.

Žaisdavome ne dėl pinigų, žaisdavome už Gargždus. Dabar to pasigendu. Žiūriu paskutines rungtynes: gauti po tris-keturis įvarčius I lygoje namie žaidžiant? Nėra buvę tokių dalykų. Kai iš aukščiausios lygos kritome, tai taip – buvo visokių rezultatų. Bet tai buvo, kai viskas byrėjo.

Įspūdingai pradėjai karjerą „Bangoje“. Kas nutiko vėliau?

Vienas minusas buvo – užsiciklinau ties futbolu. Visa galva – į jį, tik juo gyvenau. Net dabartiniam jaunimui norėčiau palinkėti niekados mokslo neapleisti. Tai yra pagrindų pagrindas.

Buvo toks lūžis. Išėjome į aukščiausią lygą, o mano šeimoje dvi nelaimės – per metus laiko ir tėvuką, ir brolį, du brangiausius žmones, palaidojau. Ir dar koja lūžo.

Septyniolikos metų visa tai įvyko. Per vienerius metus. Niekam ne paslaptis – žiauriai paslydau nuo to karto. Ką pasiekiau iki septyniolikos metų, taip daugiau ir nebepakilau. Sustojau ir ta futbolo svajonė „užlūžo“.

Buvo „Banga“, buvo labai puiku, bet kaip futbolininkui tai buvo „viso gero“. Galima sakyti, kad tokia buvo pradžia ir tokia pabaiga.

Dar į „Žalgirį“ buvau išvažiavęs 2000 metais. Kartu su Mindaugu Vijeikiu. „Žalgiryje“ sako: „Pasilik kaip dubleris“. Pagalvojau, kad jau per vėlu, ypač, kai taip paslydęs. Kokie dar dubleriai? Pažiūrėjau, pabuvau. Sakau: „Važiuoju atgal į „Bangą“ ir ten krutu“.

Karjerą baigiau dėl kojos. Labai rimta trauma – kelio girnelė. Ne juokas.

Kaip „Bangai“ pavyko tiek metų išsilaikyti aukščiausioje lygoje?

Daug kam „Banga“ buvo sugrįžimas į futbolą. Tas pats Raimondas Žutautas „Bangoje“ atsigavo. „Atlantas“ duodavo traumuotus, o čia atsigaudavo kompanija. Kas juokingiausia, iš Klaipėdos tiek pažinojau žmonių, kurie Klaipėdoje „pasikėlę“ būdavo, o čia atvažiuodavo – ir0 iškart savi.

Daug žmonių per tuos metus pas mus buvo, bet, kaip Rimas Rudys ir minėjo, tas vietinis branduolys buvo, apie kurį lipdydavo komandą. Galima sakyti, iš vieno kiemo. Vienu metu mes šešiese susirinkdavome ir važiuodavome į rungtynes. Tame kieme kitaip neįmanoma buvo. Kitaip ir nepavadinsi – čia meilė Gargždams. Man ir dabar yra malonu, kai koks dvidešimt žmonių tau pasako, kad ateidavo būtent tavęs pasižiūrėti. Man tai yra labai daug. Nereikia tūkstančių. Arba kai tuometiniai vaikai tai pasako. Čia visai neseniai A.Staponka, T.Tamošauskas sakė: „Mes po pamokų eidavome į stadioną pasižiūrėti, kaip tu kamuolį spardai“. Kas begali būti maloniau. Niekada net nepastebėdavai to.

Iš kur Gargžduose ta meilė futbolui?

Meilę futbolui nuo A.Narbekovo iki mūsų kartos įskiepijo Michailas Terentjevas. Atraskime bent vieną trenerį Lietuvoje, kuris lopytų kamuolius pats. Nesurasime. Tas futbolas ir prasideda nuo meilės kamuoliui. Jei statyti paminklą žmogui, tai tik amžiną atilsį Michailui Terentjevui. Nėra nei vieno iš mūsų kartos, kuris lankė futbolą, kad treneris būtų nepriėjęs, nepakalbėjęs.

Gaila, kad treneris nebemato atkutusios pirmos vidurinės. Atrodo nebėra vaikų kiemuose, o čia – pilnas stadionas. Pro pirmą vidurinę kai eini, kai pamatai tuos vaikų turnyrus, kai pamatai virš šimto vaikų lakstančių, ašaros bėga. Stadionas verda.

Gerai, kad yra tokie žmonės, kurie tai daro. Žmonės mylintys futbolą, jį suprantantys. Jei mūsų laikas tokie žmonės būtų buvę, mes irgi galėjome žymiai daugiau pasiekti.

Tai dabar situacija geresnė nei prieš porą dešimtmečių?

Dabar vaikai viską turi, o mes nieko neturėjome. Nieko nesu pavydėjęs, bet dabar aš į juos žiūriu su pavydu. Ir ne vienam iš dabartinių tėvų esu sakęs: „Ne aprangos lošia, pirmiausia pasiklauskite vaiko, ar jis to nori“. Vaikas turi degti, norėti tai daryti.

Pamenu, kai baigdavosi mokslo metai ir ateidavo vasara, Kazimieras Repšys duodavo kamuolį. Esu dėkingas treneriui už tai. Vieną vasarą gaunu iš Kazimiero kamuolį, o antrą dieną gatvėje mašina man tą kamuolį pervažiuoja. Vairuotojas išlipa ir sako: „Senas buvo“. Kiek ašarų tada turėjau. Einu pas trenerį, o jis sako: „Nebeturiu“.

Dabar „Banga“ tvarkinga, profesionalesnė. Pas mus gal tik dvejus-trejus metus rimčiau buvo. Pačioje pradžioje, kai į aukščiausią lygą išėjome.

Ir yra labai skaudu, kai žmonės nesupranta, kad „Banga“ buvo ir bus. Nežino niekas jokio „Ąžuolo“. Gal dar darykime tris-keturias komandas – „Makabi“, „Silikatą“, dar kažką? Bet kas iš to bus? Buvo „GMT-83“ ir „Banga“. Kiek žmonių supriešino? Galutinis rezultatas trečioje lygoje: „Banga“ penkta, „GMT-83“ šešta. Mes nežiūrėjome, kad išeitume kažkur aukščiau, žiūrėjome, kad vieni kitus aploštume. Kur ta meilė futbolui? Tik principai kažkokie. Ir dabar kažkas panašaus vyksta.

Šiandien Kęstutis Nazarovas kitoks nei buvo kadaise ...

Buvau labai stipriai slystelėjęs. Miręs buvau, tiesiogine to žodžio prasme. Galvojau, kad nusisukę nuo manęs visi. Dabar atsimerkiu – viskas tebėra. Gyvenimas nuostabus. Mokslus pabaigiau. Net nebūčiau pagalvojęs. Vieną kartą atsimerki ir supranti, kad reikia užsiimti tuo, kas patinka. Supratau, stojuosi, norisi gyventi. Atsirado ir ta svajonė, viskas bus gerai. Futbolo lošti nebegali, bet judėti reikia.

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).