Vos buvo paskelbti 2016-ųjų metų knygos rinkimai, noriai čiupau skaityti ekspertų rekomenduojamus tekstus.

Mat, pernai apturėjau malonią patirtį – perskaičiau B. Jonuškaitės romaną „Maranta“ ir aiktelėjau iš nuostabos: seniai buvau skaičiusi stiprią, įtaigią, vaizdinga kalba parašytą gyvenimišką istoriją.

Tad ir šiemet entuziastingai perskaičiau tris iš penkių suaugusiems skirtų kūrinių: K. Navako „Vyno kopiją“, E. Ališankos „Empedoklio batą“ ir D. Kalinauskaitės „Skersvėjų namus“. Tikrai, visi trys autorių kūriniai stiprūs, orientuoti į šiuolaikinį skaitytoją.

Vis dėlto rekomenduočiau laisvalaikį praturtinti skaitant Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“. Joje rasite situacijų, artimų šeiminiam gyvenimui: tėvo, ieškančio ryšio vaikais, padėties apibūdinimas, sūnėno gelbėjimo aprašymas.

Prabylama apie sudėtingą emigranto dalią, kai tėvų namuose šeimininkauja brolis, besielgiantis arogantiškai ir brutaliai. Gana įdomi istorija apie moterį, kuri sprendžia, ką rinktis – aistringą meilės nuotykį ar ištikimybę šeimai? O pasirinkta pasakojimo technika – kalbėjimas pirmuoju asmeniu – leidžia įsijausti į pasakojamą istoriją, „išgyventi“ ją kartu su personažais.

Verta paminėti, kad novelės „Skersvėjų namai“ sužavi ir vaizdinga menine kalba. Tokiais posakiais: „Šiame kelyje daug pašauktų, bet mažai išrinktų“; „Išaušusi diena iki pat kraštų sklidina pilkumos“; „Nuo žodžių, idant jie vėl taptų tikri, reikia nudrėksti banalybės odelę, nušveisti pilkas visuotinio vartojimo apnašas“, – ne tik pasigrožėsite, bet juos, manau, lengvai įterpsite ir į savo kalbą.

Siūlau rasti laiko perskaityti 174 puslapių Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“ ir pasitikrinti, ar Jus naivumas, nuoširdumas labiau stebina negu apsimetinėjimas?

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu  ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.