Jaunystėje trumpai atstovavęs „Bangai“ Dainius Šatkus vėliau tapo jos rėmėju, o 2005–2006 metais – vienu iš futbolo klubo atgimimo iniciatorių. 2006–2009 ir 2011–2012 metais D. Šatkus buvo viešosios įstaigos „Gargždų futbolas“ valdybos pirmininku.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Dainiumi Šatkumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kokia buvo pati pradžia? Kaip atėjote į futbolą?

Kaip visi Gargžduose. Šiame mieste tai buvo vienintelė sporto šaka ir kieme niekas nieko daugiau nežaidė, tik futbolą. Pirmoje klasėje pradėjau lankyti treniruotes pas Antaną Blinstrubą.

1969 metų grupė buvo tokia, kurią gana „toliaregiškai“ žiūrėdamas Antanas Blinstrubas pabandė surinkti į sportinę klasę. Iš tuo metu veikusių dviejų mokyklų visi buvome surinkti į pirmąją vidurinę, o klasės auklėtoja – fizinio lavinimo mokytoja Birutė Grybauskaitė.

Sportinėje klasėje teko ir po pietų mokyklą lankyti, nes turėjome ir rytines, ir vakarines treniruotes.

Tuo metu buvo tokia Gargždų futbolininkų tradicija – važiuoti į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Po 1968 metų gimimo vaikinų didžiausios invazijos, kai į Panevėžį išvažiavo berods penki ar šeši žaidėjai, mes su Rinaldžiu Bendiku išvažiavome į peržiūrą ir po jos mus taip pat pakvietė. Teko vėl su gargždiškiais futbolininkais Panevėžyje gyventi ir mokytis.

Dar mokantis Panevėžyje teko ir „Bangoje“ sužaisti?

Kai būdamas paaugliu išvažiuoji iš namų, tai po to toks tėvynės ilgesys kamuoja. Mano laikais pamokos vykdavo ir šeštadieniais.

Kaip dabar atsimenu, šeštadienį antrą valandą išvykdavo autobusas Panevėžys–Klaipėda. Iki Gargždų kelionė trukdavo šešias valandas. Parvažiuodavai aštuntą valandą vakaro, pasidžiaugdavai, su tėvais, su broliu pasilabindavai.

Ir būdavo tokių atvejų, kai sekmadienį iš pat ryto skambutis į duris – Kazimieras Repšys kviečia važiuoti į rungtynes. Nors žinodavau, kad po pietų reikia grįžti atgal į Panevėžį, važiuodavau su „Banga“. Neatsimenu, kokioje lygoje ten žaidėme, bet važiuodavome į Sedą ir panašias vietas. Buvau šešiolikos, gal septyniolikos metų.

Nors mokėtės Panevėžio sporto mokykloje, futbolininko karjeros nesiekėte?

Mano futbolininko karjera baigėsi turbūt kartu su Sąjūdžiu. Lankiau studijas Vilniuje, kvietė į tarybinę armiją, po to – vėl į studijas.

Tuo metu įvyko dideli pokyčiai Lietuvoje. Atsirado toks tikėjimas, kūryba, tarsi atsivėrė pasaulio vartai, keitėsi pažiūros. Supratau, kad futbolininku nebebūsiu.

Atsivėrė visos sienos, atsirado daugybė galimybių. Mylėdamas laisvę, pilnas kūrybinių idėjų, bandžiau tai išnaudoti. Pradėjau kurti savo verslą, keliauti po pasaulį. Iš futbolininko tapau tiktai futbolo rėmėju.

Tačiau „Bangoje“ buvote ir 1991–1992 metų sezone.

1991–1992 metų sezone gal daugiau treniruodavausi negu žaisdavau. Savotiškai palaikiau formą. 1990 metais Gargžduose gal vienas pirmųjų pradėjau komercinę veiklą.

Tiesiog paskendau verslo veikloje. Tų dviejų dalykų negalėjau suderinti, daugiau treniravausi nei buvau aktyvus komandos narys.

Kada pradėjote remti „Bangą“?

Nepriklausomybės pradžioje remdavau, kai vadovavo Antanas Blinstrubas. Visada kiek galėdavau, tiek padėdavau.

Tikriausiai didžiausia parama buvo, kai „Banga“ žaidė pirmąjį sezoną aukščiausioje lygoje ir vyko vienos paskutiniųjų rungtynių Ukmergėje. Lemiamos rungtynės. Atsimenu, kad po visų darbų, susikroviau daiktus ir lėkiau į Ukmergę automobiliu, vežiau premiją, kad dar prieš rungtynes perduočiau žinią Antanui Blinstrubui ir žaidėjams.

Tada „Bangoje“ žaidė R. Daugėla, R. Martinaitis, R. Žutautas. Ir tas lemiamas rungtynes laimėjo.

„Bangai“ iškritus iš aukščiausios lygos neberėmiau, nes pasigedau pačios idėjos. Niekas nebesikreipė ir pats lygis krito.

Kada įvyko pokytis?

2005 metais. Gargžduose atsirado du klubai žaidžiantys antroje lygoje: „Banga“ ir Vaido Liutiko su dviem auklėtiniais, Tomu Tamošausku ir Mariumi Kazlausku, įsteigta „GMT-83“.

Įsteigęs „GMT-83“ Vaidas Liutikas atėjo kaip pas rėmėją prašyti paramos. Turėjo labai aiškią idėją, įkūręs privatų klubą, surinkęs vaikų grupę. Vaidui pasakiau, kad pirmą tūkstantį litų pridėsiu vardan vienijimosi pačio klubo, su ilgalaike strategija ir ilgalaikiais tikslais.

Pirma, suvienyti patį klubą, padaryti „Vienas miestas – viena komanda“. Nes man „Banga“ – toks tapatybės ženklas, kartu su Gargždais užaugęs.

Antra, grąžinti žiūrovus į tribūnas. Trečia, padidinti besidominčių futbolu vaikų skaičių. Ketvirta, sukurti infrastruktūrą Gargžduose. Penkta, padaryti viešą ir privačią partnerystę.

Trise susėdome – aš, Rinaldis Bendikas ir Vaidas – ir sutarėme, kad surenkame dešimties tūkstančių litų sumą iš bendraminčių verslo rėmėjų, užsakome ilgalaikę studiją ir bandome įgyvendinti šią idėją. Užsakėme studiją ir ją per pusmetį surašė. Penki plius penki metai. Pirmų penkių metų strateginį veiksmų planą įgyvendinome per keturis metus.

Nuo 2006 metų ilgą laiką buvote klubo valdybos pirmininku. Ką galėtumėte įvardyti kaip svarbiausius klubo atliktus darbus?

Mes nuo pirmos dienos jau strategijoje iškristalizavome tokią struktūrą, kad klubas būtų gyvybingas. Atskyrėme dalininkus ir valdybą su valdybos pirmininku nuo vyriausiojo trenerio ir direktoriaus funkcijų. Išskaidėme valdymą taip, kad kiekvienas prisiimtų atsakomybę, labai aiškiu keliu įgyvendintų savo užduotis.

Mes ilgai turėjome klubus, kai vienas asmuo būdavo ir treneris, ir direktorius, ir prezidentas. Dabar praktiškai tie klubai dingo iš Lietuvos futbolo žemėlapio.

Pavyko mūsų mažame mieste suvienyti žmogiškuosius, savanoriškus, tiek verslo, tiek viešo sektoriaus resursus. Sulipdėme tokį modelį, kuris buvo pateikiamas kaip pavyzdys.

Praėjus dešimčiai metų mes jau galime skaičiuoti, kiek klubų pasekė šiuo modeliu – Utena, Jonava, Tauragė, Telšiai. Tai sėkmės modelis, kaip Lietuvoje galime kurti futbolą, nebūtinai būnant didmiesčiu.

Džiaugiuosi, kad „Banga“ tapo reiškiniu. Gargždiškiai turi kuo didžiuotis, nebesislepia po Klaipėdos vėliava, kaip provincijos gyventojai. Šis reiškinys padarė poveikį – išaugo ir besidominčių futbolu vaikų skaičius, ir žiūrovų skaičius tribūnose.

Iki tol gal ne kiek „Banga“ buvo reiškinys, kiek pats futbolas. Futbolas buvo reiškinys Gargžduose vienareikšmiškai. Vien dėl to aš pirmoje klasėje atėjau į futbolą.

Man patinka, kaip per tuos dešimt metų pasikeitė pačių gargždiškių požiūris. Esu maloniai nustebęs. Tas mūsų žmonių sąmoningumas, kai stovi prie kasų ir nesvarbu, kurioje tu lygoje žaidi, perka bilietą, atributiką. Jaučiasi „Bangos“ dalimi. Ir tampa tokiais simboliniais rėmėjais.

Tas sąmoningumas, kad mes einame, džiaugiamės, remiame ir norime būti kartu su jumis, kartu su komanda. Tokie simboliniai veiksmai labai svarbūs. Tai gal natūralu Vakaruose, bet neįprasta buvo prieš dešimt metų pas mus.

Kas pavyko ne taip sėkmingai? Kur buvo padarytos klaidos?

Tenka tik apgailestauti dėl klaidų, kurias padarėme 2014 metais. Ta istorija su investuotojais iš išorės.

Penkis sezonus iš eilės buvome šešti ir slėgė ta monotonija, kai atrodo nebekylame, nebėra resursų kaip kilti. Milijoną litų rinkti Gargžduose ir visą laiką būti šeštam, ir atsiskaitinėti prieš rėmėjus yra sudėtinga. Sulauki klausimo: kodėl mes turim jus remti, jeigu jūs jau penkti metai nekylate?

Keletą metų kalbėjomės tarp dalininkų, ką reikia daryti, kaip pakelti, nes tie mūsų finansiniai resursai yra riboti. Klaipėdos „Atlanto“ pavyzdys su investicija iš Rytų tarsi parodė, kaip iš paskutinės komandos per sezoną galima pakilti ir kovoti dėl čempionų vardų.

Tai paskatino įsileisti į mūsų klubą investuotojus, kuriuos dabar jau reikėtų rašyti kabutėse. Galbūt per didelis pasitikėjimas buvo. Tai ir buvo didžiausia padaryta klaida.

Bet gerai, kad saugiklius sudėjome, gal todėl išvengėme kitų klubų likimo. Džiaugiuosi, kad laiku reagavome, laiku priėmėme teisingus sprendimus ir grįžome į senas vėžes. Gargždiškiai suprato ir patikėjo, toliau renkasi į rungtynes, komanda žaidžia.

Ką reiktų daryti, kad tokio mažo miesto komanda galėtų A lygoje būti ilgai?

Manau, kad reikia naujos strategijos. Globalus pasaulis toks dinamiškas, viskas keičiasi. Gal nereikia tokios ilgalaikės strategijos, kaip 2006 metais.

Reikia naujų idėjų, kaip pats klubas galėtų pradėti generuoti pajamas. Iš konkrečios veiklos. Vienas būdas – žaidėjų auginimas. Tačiau Lietuvoje reti atvejai, kad jaunas futbolininkas būtų užaugintas ir parduotas. Pavyzdžių yra tik vienas kitas. Ir tai nėra stabilus, nuolatinis procesas, nepanašu į tai, kaip brazilai, ispanai ar portugalai augina ir pardavinėja.

Paauglystėje vaikai keičia prioritetus, ieško savęs kitur ir komandos apibyra. Reikėtų gal keisti mąstymą, tuos gabesnius vaikus anksčiau įtraukti į vyrų komandą.

Galbūt nekelti tikslų pasiekti aukštesnę lygą, bet kokia kaina. Bet antra medalio pusė – ką žiūrovai kalbės, jeigu mes to nesieksime? Aukščiausioje lygoje kovojant tik dėl išlikimo žiūrovai taip pat labai aiškiai siunčia žinutę: ką čia žiūrėti, ko lankytis?

Kitas būdas yra rasti partnerį Vakarų Europoje, su kuriuo galėtume megzti santykius, bendradarbiautume, galėtume keistis žaidėjais, treneriais.

Realiausia yra išlaikyti pačią struktūrą, būti skaidriu, atskaitingu, turėti ilgalaikės strategijos veiksmų planą. Kodėl mums pavyko ilgai išlaikyti rėmėjus? Todėl, kad mes turėjom ilgalaikį planą, buvome atskaitingi kiekvienais metais ir rėmėjai matė visus tuos pokyčius.

Kad mes buvome atskaitingi, kad buvome ne vieno asmens, kad tapatinomės su miestu ir bendruomene. Tokie ir dabar esame. Čia ta sėkmės istorija.