Sausio 2 dieną Endriejavo miestelyje Sigitą Gaudiešių gražaus 90-ojo jubiliejaus proga sveikino Klaipėdos rajono mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė, Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė bei Endriejavo seniūnijos socialinė darbuotoja Danutė Lukauskienė.

Šiltuose namuose svečius pasitikęs Sigitas su žmona Barbora spinduliavo gera nuotaika ir svetingumu, buvo matyti, kad senoliai aktyvūs ir visuomeniški bendruomenės nariai. Vicemerė Violeta Riaukienė sveikino Sigitą su gražiu jubiliejumi, linkėjo sveikatos bei džiaugėsi jo ir Barboros bendryste.

Endriejavo seniūnė antrino vicemerei sakydama, kad ši šeima – gerasis pavyzdys ne tik jų miestelio, bet ir viso rajono bendruomenei: meilėje gyvenanti, vaikus Endriejave užauginusi pora aktyviai dalyvauja miestelio gyvenime, džiugina savo auginamomis gėlėmis. Humoro jausmo nestokojantis Sigitas juokavo, kad, sulaukęs tiek sveikatos palinkėjimų, tikrai gyvens iki 120 metų.

Prieš 90 metų gimęs Sigitas svečius stebino puikia išvaizda ir energija. Abu su žmona Barbora – itin šviesūs ir inteligentiški žmonės. Kilęs iš Rietavo Sigitas ilgus metus dirbo miesto pašte, teko pabūti Tverų pašto viršininku.

Rietave ilgaamžis susipažino ir su porą metų vyresne endriejaviške Barbora, kuri mieste dirbo biologijos mokytoja. Įsimylėję vienas kitą jie susituokė ir 1959 m. rugsėjo mėnesį atvyko gyventi į Barboros gimtinę – Endriejavą. Senoliai pasakojo, kad į Endriejavą keltis paskatino geresnės gyvenimo sąlygos, ekonominės priežastys. Tačiau Barbora juokavo – esą Sigitas Rietave turėjo per daug draugų, todėl ji ir paviliojusi jį savo tėviškėn.

Endriejave Barbora ir toliau dirbo mokytoja, o Sigitas dirbo pašte ne tik Endriejave, bet ir Judrėnuose, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose, Antkoptyje.

Gyvenimas Sigito ir Barboros nelepino. Dar vaikystėje abiejų tėveliai prarado namus, sudegusius per II pasaulinį karą. Tačiau jiems tekę sunkumai vaikystėje, juos tik užgrūdino. Nors ir puikiai prisimindami karo baisumus, abu nestokoja optimizmo. „Būtų gerai gyventi ir nepasenti“, − šypsosi Sigitas ir prisimena, kad jo tėveliai dokumentuose jam ir gimimo datą pavėlino.

Tikrasis gimtadienis – gruodžio 26 d., tačiau dokumentuose įrašyta sausio 1-oji. „Apgalvojo tėvai, kad į kariuomenę galėsiu vėliau eiti“, – juokėsi Sigitas. Iš dviejų vaikų šeimos kilęs Sigitas savo jaunesnįjį brolį jau pragyveno, o Barbora, vyriausioji iš trijų vaikų, dar džiaugiasi dviejų brolių draugija.

Sigitas ir Barbora Gaudiešiai jau beveik 60 metų gyvena Endriejave ir yra tikri savo miestelio patriotai. „Gražus mūsų Endriejavas. Kur tik beeitum – kalnai, pakalnės, ežeras, greitkeliu lekia automobiliai.

Kai pradėjo dirbti mūsų seniūnė – Endriejavas akyse keičiasi: gražėja, yra švarus, tvarkingas, gal tik mes, gyventojai, ne visada gražiai susitvarkome“, – savo miesteliu bei seniūnės darbu džiaugėsi Barbora. Tačiau Sigitas ir Barbora ne tik kitų darbais džiaugiasi, bet ir patys rodo pavyzdį gražindami miestelį.

Seniūnė džiaugėsi su meile išaugintomis gėlėmis, kurios puošia Endriejavą. Jau nuo seno Gaudiešiai miesteliui dovanoja gėles, jų sodinukus: tūkstančiai tulpių, kardelių, jurginų miestelyje žydi tik Barboros ir Sigito dėka. Puikiai botanikos paslaptis išmananti Barbora savo žinias perdavė ir Sigitui, todėl gėlėmis geba pasirūpinti abu, seniau jomis ir prekiaudavo.

Prieš porą metų pora atšventė deimantines vestuves – atnaujino santuokos įžadus bažnyčioje. Užaugino jie tris vaikus: du sūnus – Sigitą ir Gediminą bei dukrą Rūtą. Sigitas ir Barbora didžiuojasi savo vaikais: vyriausiasis sūnus Sigitas – gydytojas chirurgas, vidurinėlė Rūta – mokytoja, o jaunėlis Gediminas, domėjęsis automobiliais, save atrado Anglijoje.

„Svarbiausia, kad turime gerus vaikus: visada atvažiuoja, lepina dovanomis. Jau reikia jiems sakyti, kad nebevežtų tų rūbų, saldainių, gi nesuvalgom tiek, nesunešiojam, bet jie vis nori palepinti“, – pasakojo Sigitas, kuris gali pasidžiaugti ir 7 anūkais.

Laimingos santuokos paslaptis – nesipykti ilgiau nei parą ir aistringai susitaikyti. Barbora džiaugėsi, kad kartu gyvena santarvėje, net paros nėra išbuvę nesusitaikę, jei ir pasibara. „Susibari, bet paskui kokia meilė didelė, kai susitaikai – antras gyvenimas prasideda!”, − juokėsi Sigitas, mokydamas, kad jei nori ilgai gyventi – nereikia bartis, nervų tampyti, nes visos ligos, kaip žinoma, nuo jų.

Abu senoliai – aktyvūs bendruomenės nariai. Džiaugiasi jie turėdami galimybę lankytis Endriejave esančiame pagyvenusių žmonių dienos centre, kuriame susitinka su bendraminčiais, dažnai ir dainą užtraukia. Mėgsta senoliai ir dviese romantiškai po parką pasivaikščioti, gėles auginti, sodą prižiūrėti.

Inteligentiška pora stebina ir puikia atmintimi. Galėtų jie ilgai, vaizdingai bei sklandžiai pasakoti ne tik istorijas apie karą, bet ir apie kunigaikščius Oginskius, grafą Pliaterį, anų laikų gyvenimą ir buitį, patriotiškumą, kaip jis buvo ugdomas mokyklose. Dainos, eilėraščiai ir maldos, išmoktos vaikystėje – vis dar senolių atmintyje.

Endriejavo bendruomenės šviesuoliai Sigitas bei Barbora ir toliau išlieka pavyzdžiu visai rajono bendruomenei, pasigėrėjimą kelia jų patriotiškumas šaliai ir gimtinei, meilė vienas kitam, aktyvus visuomeninis gyvenimas. Ir toliau endriejaviškiai gali šią žavingą porą sutikti meiliai vaikščiojančią parke, dalijantis spalvingomis gyvenimo istorijomis ir pasakojimais, dalyvaujant bendruomenės šventėse. Kaip sako Sigitas: „Gyvenimas gražus – jei moki gyventi“.